Inercinė navigacijos sistema

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio INS)
Šeštajame dešimtmetyje sukurtas inercinės navigacijos valdiklis, sukurtas Masačusetso technologijos institute.
Apollo 11 panaudotas inercinės navigacijos modulis.

Inercinė navigacijos sistema (INS; angl. inertial navigation system) – navigacijos įrenginys, kuris naudoja judesio jutiklius (akcelerometrus), sukimosi jutiklius (giroskopus) ir kompiuterį, kuris skaičiuoja padėtį, orientaciją ir momentinį greitį.[1][2] Dažnai inerciniai jutikliai yra papildomi barometriniu aukščiamačiu, o kartais ir magnetiniais jutikliais (magnetometrais) ar greičio matavimo prietaisais.[1] INS naudojamos mobiliuosiuose robotuose, transporto priemonėse ir kitur, įskaitant: laivuose, orlaiviuose, povandeniniuose laivuose, valdomose raketose ir erdvėlaiviuose.[1][2]

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Inercinės navigacijos sistemos ištakas galima rasti dar XIX amžiuje: 1852 m. Léon Foucault apibūdino giroskopą, o 1908 m. Max Schuler sukūrė girokompasą.[3] XX amžiaus trečiajame ir ketvirtajame dešimtmetyje Sperry Corporation kurti navigacijos prietaisai rodė padėtį, bet ne greitį ar pagreitį.[3] Pirmoji pilna inercinės navigacijos sistema buvo sukurta vokiečių 1942 m. ir panaudota V-2 raketoje.[3]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 1,2 Titterton, David; Weston, John (2004). Strapdown Inertial Navigation Technology (2nd leid.). Institution of Engineering and Technology (IET). ISBN 9780863413582.
  2. 2,0 2,1 „navigacija“. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2024-04-14.
  3. 3,0 3,1 3,2 Wrigley, W (1977). „History of Inertial Navigation“. Journal of the Institute of Navigation. 24 (1): 1–6.