Ebionitai
Ebionitai – žydų krikščionių religinė srovė, egzistavusi Palestinoje ir Sirijoje I–V a.[1] Šios religinės grupės pavadinimas kildinamas iš hebrajiško žodžio ebion, reiškiančio „skurdžius, vargšas“.[1]
Žinių apie ebionitus paliko krikščionių rašytojai Ignotas Antiochietis, Irenėjas Lionietis, Tertulijonas, Origenas, ebionizmą laikę erezija.[1]
Doktrina[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Ebionitai tikėjo, kad Jėzus buvęs žmogus, gimęs iš Marijos, nepripažino nekalto prasidėjimo.[1] Jis buvęs apdovanotas ypatinga pranašo ir Mesijo malone, Dievo pasirinktas per krikštą Jordano upėje.[1] Ebionitai laikėsi žydų Įstatymo ir praktikų, kaip antai apipjaustymo ir šabo; jų laikymasis, kaip manė ebionitai, būtinas išganymui.[1] Nepripažino Eucharistijos, kunigystės.[1] Iš Naujojo Testamento knygų pripažino vienintelę Evangeliją pagal Matą, tačiau ir ją ne visą – be dalių, kuriose aprašomas nekaltas prasidėjimas ir Jėzaus vaikystė.[1]
I a. pab. datuojamame žydų krikščionių raštų rinkinyje, vadinamame Petro ciklu, esama Ebionitų evangelijos; teigiama, kad tai gali būti Evangelijos pagal Matą adaptacija.[1]