Durnius (kortų žaidimas)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Durnius“ – kortų žaidimas.

Taisyklės[taisyti | redaguoti kodą]

Durnių gali žaisti 2-5 žaidėjai su 36 kortų malka.

Kortų rangų eilė tokia (didėjimo tvarka): šešakė, septynakė, aštuonakė, devynakė, dešimtakė, bartukas, dama, karalius, tūzas (galimi ir kiti žaidimo variantai, pvz., įtraukiant jokerius ir 2-5 akių kortas).

Dalijantysis padalija kiekvienam žaidėjui po 6 kortas. Jei žaidžia daugiau kaip 4 žaidėjai, dažniausiai dalijama po 5 ar 4 kortas. Dalijama po 1 kortą pagal laikrodžio rodyklę. Iš likusių kortų viena padedama atversta ant stalo, o kitos, kurios vadinamos uždaruoju fondu, užverstos padedamos ant jos taip, kad atverstoji būtų šiek tiek išlindusi, t. y. matoma. Atverstoji korta rodo kozirių spalvą (rūšį).

Žaidimą pradeda dalijusiojo kairėje sėdintis žaidėjas (yra žinomas variantas, kai pradeda tas, kuris turi mažiausio rango kortą). Jis deda vieną kortą ant stalo žaidėjui kairėje (Besiginančiajam), sakoma „jį puola“. Padėtas kortas besiginantis žaidėjas turi nukirsti: uždėti tos pačios rūšies, bet didesnio rango kortą. Jei žaidėjas turi kozirinę kortą, ja gali nukirsti žemesnio rango kozirinę kortą arba bet kokio rango kitos rūšies kortą. Jei, besiginančiam žaidėjui nukirtus padėtas kortas, kiti žaidėjai (tuo pačiu ir davęs kortą žaidėjas) turi to paties rango kortą (kitas variantas - tos pačios rūšies), kokia buvo nukirstoji arba ta, su kuria nukirto, gali ją (turimą kortą) dėti tam pačiam žaidėjui (besiginančiąjam), ir jis jas visas turės nukirsti.

Vienam žaidėjui galima dėti kirsti ne daugiau kaip tiek kortų, kiek buvo dalinama žaidimo pradžioje. Galimi ir žaidimo variantai, kai kirtimui dedamos kortos neribojamos.

Jei besiginantysis negali nukirsti jam pateiktų kortų, jis turi jas visas pasiimti (taip pat ir tas, kuriomis kirto), ir žaidimą tuo pačiu būdu tęsia jo kairėje sėdintis žaidėjas. Jei žaidėjas nukirto visas jam padėtas kortas, nukirstos kortos padedamos užverstos į atskirą krūvelę ir tame padalijime daugiau nenaudojamos. Visas kortas nukirtęs žaidėjas pats puola kairėje sėdintį žaidėją.

Pasibaigus kurio nors žaidėjo kirtimui visi žaidėjai, kurie turi mažiau nei tiek kortų, kiek buvo dalinama žaidimo pradžioje, iš užverstų kortų krūvelės paeiliui, pradedant dariusiu ėjimą, pasiima tiek, kiek reikia, kad vėl turėtų tiek kortų, kiek buvo dalinama žaidimo pradžioje. Jei žaidžiama neribojant kirsti duodamų kortų, tada pradedama ne darusiu ėjimą, o atsimušinėjusiu.

Pabaiga[taisyti | redaguoti kodą]

Žaidėjas, kuris netenka visų savo kortų, paima iš uždarojo fondo, kad turėtų vėl 6 kortas. Jeigu kuriam nors žaidėjui uždarojo fondo kortų nelieka, jis iš žaidimo iškrenta, o toliau žaidžia tik likusieji. Paskutinis žaidėjas, kuriam lieka kortų, vadinamas „durniumi“. Jei žaidžiama dar kartą, „durnius“ surenka visas kortas, jas išmaišo ir padalija žaidėjams.

Padalijimų skaičius nereglamentuojamas. Lietuvoje populiariausias šio žaidimo variantas, kada žaidžia keturi žaidėjai, du prieš du, sėsdami už stalo kryžmais. Kortas deda pakaitomis atskirų porų žaidėjai. Paprastai vienos poros žaidėjai puola vieną kitos poros žaidėją, kurio partneris tuo tarpu žaidime nedalyvauja. Jeigu žaidėjas nukerta visas jam pateiktas kirsti kortas, sakoma – atsigina, ir tada jis pats puola kairėje sėdintį varžovą, ir dabar jo partneris gali jam padėti. Jeigu visų kortų nenukerta, paima jas į ranką, o jo kairėje sėdintis žaidėjas puola jo partnerį.

Pastaba: yra žinomi šio žaidimo variantai, kad žaidžiama prieš laikrodžio rodyklę, bet toks kortinių žaidimų organizavimas labiau paplitęs Italijoje, Ispanijoje, Portugalijoje ir kitose šiomis kalbomis kalbančiose šalyse.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]