Dulkių siurblys

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Dulkių siurblys
Dysono sistemos dulkių siurblys

Dulkių siurblys – elektrinis įrenginys, skirtas valyti paviršiuje esantiems nešvarumams juos susiurbiant.

Veikimo principas[taisyti | redaguoti kodą]

Dulkių siurblyje yra kompresorius, kuris traukia orą ir šiukšles. Nešvarumai renkami į popierinį ar medžiaginį maišą, perkošiami vandens filtru ar atskiriami ciklonu. Ciklonai anksčiau naudoti tik pramoniniuose dulkių siurbliuose, bet XX a. 9 dešimtmetyje Jungtinės Karalystės konstruktorius Džimas Dysonas rinkai pristatė naują technologiją, pavadintą Cyclone Separator (ciklonas, išcentrinis separatorius). Tokio tipo dulkių siurblys buvo reklamuojamas kaip pigesnio naudojimo, nes nereikia keisti popierinių maišų. Galiausiai pasirodė dulkių siurblys Roomba. Užprogramavus jis gali veikti savarankiškai.

Dulkių siurblių skirstymas[taisyti | redaguoti kodą]

Pagal naudojamą filtrą:

  • su medžiaginiu filtru;
  • su medžiaginiu ir popieriniu filtru;
  • su vandens filtru (dulkės renkamos vandenyje);
  • su išcentriniu separatoriumi (Cyclone Separator);
  • su HEPA arba ULPA filtru.

Pagal mobilumą:

  • Pernešamas - turi laidą jungiamą į elektros tinklą, akumuliatorių ar bateriją, naudojamas nedidelių plotų valymui, pvz.: butui, automobiliui, baldų dalims.
  • Stumdomas – retai pasitaiko, dažniausiai naudojami JAV – dulkių siurblys yra nedidelis, pastatytas ant lazdos, o dulkes renkantis maišas yra už variklio.
  • Traukomas – populiariausias: pats dulkių siurblys ant ratukų, o dulkės sutraukiamos per lankstų vamzdį. Siurblys toks lengvas, kad nesunkiai juda paskui vamzdį.
  • Stovintis – anksčiau naudotas viešbučiuose, labai didelis, turi vamzdį, naudojant nestumdomas – tik pats vamzdis nešamas per patalpas.
  • Vežamas – visokių rūšių vežimėliai - dulkių siurbliai, naudojami valyti holus ar gatves.
  • Centrinis – jėgos agregatas pagalbinėje patalpoje, pvz., rūsyje, garaže. Gridyse, sienose išvedžioti vamzdžiai, link siurbimo žarnos pajungimo lizdų kad naudojant palyginus trumpą žarna būtų galima pasiekti įvairias patalpos vietas. Papildomi balai LEED kategorijai gauti.

Įdomybės[taisyti | redaguoti kodą]

Dabartiniuose namuose naudojamuose dulkių siurbliuose be siurblio dar būna samčiai, antgaliai skalbimui ar vibracijos mechanizmai, skirti minkštosioms baldų dalims drebinti ir taip nuo jų nukratyti dulkes. Dažnai dulkių siurbliai konstruojami taip, kad vamzdį būtų galima pritvirtinti prie angos, kur išpučiamas oras, - tuomet siurblys ne traukia orą, o pučia. Ūkyje tai naudojama ne tik dulkėms ar lapams nupūsti, bet ir balinant, dažant sienas.

Dideli pramoniniai dulkių siurbliai, labai našūs, turi didelio paviršiaus ploto filtrus, pritaikyti darbui ypač sunkiomis sąlygomis siurbiant didelius kiekius, dažnai problematiškų dulkių. Dažnai tinkami darbui 24 val per parą, yra modeliai tinkami darbui potencialiai pavojingose sprogimui aplinkose, dėl išskirtinių bruožų lengvai perstumiami, pervežami, naudojami labai didelių plotų valymui, pvz., gamybinių patalpų, logistikos centrų, koridorių ar holų..., tokie dulkių siurbliai dar gali būti naudojami vandens ir chemikalų surinkimui .... sveikatai pavojingų ar negti mirtinų dulkių siurbimui. Siurbliuose gali buti įrengiami HEPA, ULPA filtrai kaip prieš turbiną taip ir po. Gali būti jungiami prie elektros tinklo 220V, 400V, spausto oro linijų, ar su vidaus degimo varikliais.

Prieš keletą metų prekyboje pasirodė automatiniai dulkių siurbliai. Toks dulkių siurblys yra mažas valymo įrenginys, užprogramavus jis gali pats nustatytu laiku įsijungti ir išsiurbti nurodytą patalpą, taip pat papildyti akumuliatorių.

1992 m. firma Matsushita pasiūlė dulkių siurblį, valdomą žodžiu.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Greičiausiai pirmuoju dulkių siurbliu galima laikyti 1865 m. Čikagoje sukonstruotą „Whirlwind“. Tokio tipo įranga buvo vystoma XIX a. Dulkių siurblio išradėju galima laikyti Ives McGaffey (1869 m.).

Pirmas elektrinis dulkių siurblys išrastas 1901 m. brito Huberto Bootho. Buvo nuspręsta sukonstruoti tokį įrenginį, kuris sutrauktų dulkes, kad šios negalėtų vėl nusėsti. Išradėjas pats prisispaudęs prie fotelio patraukė orą ir nors vos neužduso, suprato apie tokio siurblio naudą ir užpatentavo jį Jungtinėje Karalystėje. Boothas sukonstravo pervežamus siurblius, kuriuos nuomodavo klientai. Tai buvo didelės mašinos, traukiamos arklio ir siurbiančios dulkes per ilgą vamzdį. Tokie įrenginiai nebuvo populiarūs.

Daugiau laimės turėjo kitas išradėjas, amerikietis Džeimsas Murėjus Spangleris. Dirbdamas valytoju, jis 1906 m. sukonstravo pirmą nešiojamą elektrinį dulkių siurblį su maišu nuo pagalvės. Pagerintą įrenginį užpatentavo 1908 m. kaip pirmą nešiojamą elektrinį dulkių siurblį. Labai greitai Spanglero firma ir patentas buvo nupirkti jo pusbrolio Viljamo Hūverio, kuris iki tol gamino arklių įrenginius ir matė motorizacijos vystymosi perspektyvas, tad nusprendė, kad turi iš esmės pakeisti savo produkcijos asortimentą technikos pažangos linkme. Hūveris toliau tobulino dulkių siurblį, pardavinėti patikėjo komivojažieriams, kurie namuose demonstravo tokį įrenginį ir taip išradimą išplatino JAV. Prieš daugelį metų toks įrenginys buvo prabangos prekė, bet po Antrojo pasaulinio karo jis atpigo ir labai išplito, visų pirma JAV ir kitose pramoninėse valstybėse.


Commons-logo.svg Vikiteka: Dulkių siurblys – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka