Dializė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
 Broom icon.svg  Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus.
Jei galite, sutvarkykite; apie sutvarkymą galite pranešti specialiame Vikipedijos projekte.
Hemodializės aparatas

Dializė (gr. διάλυσις arba dialusis 'ištirpimas') yra dirbtinis kraujo valymo būdas, kai paties žmogaus inkstai nebeveikia dėl ūminio ar lėtinio inkstų nepakankamumo.

Jei negalima inksto transplantacija, dializė yra svarbiausias pakaitinės inkstų terapijos metodas. Šis gydymo metodas pagrįstas pusiau laidžių membranų veikimo principu, kai vienoje membranos pusėje yra kraujas (plazma), o kitoje - dializės tirpalas.

Pagal tai, kokia pusiau laidi membrana yra naudojama, dializė skirstoma į hemodializę ir peritoninę dializę.

Dializės aparato veikimo principas[taisyti | redaguoti kodą]

Dializė – tai procesas, kurio metu molekulės juda per pusiau laidžią su smulkiomis poromis membraną, selektyviai praleidžiančią molekules. Klinikiniame darbe šis molekulių judėjimas naudojamas molekulių mainams iš kraujo. Jei kraujas veikiamas dirbtine membrana už kūno ribų, toks procesas vadinamas hemodializė (HD) arba hemofiltracija (HF), jei membranos vaidmenį atlieka pilvaplėvė – peritoninė dializė (PD).

Dializės procesą nulemia keletas fizikinių ir cheminių reiškinių:

Hemodializė
  • Difuzija – procesas, kai skystos arba dujinės medžiagos molekulės skverbiasi iš didesnės koncentracijos vietų mažesnės koncentracijos pagal koncentracijos gradientą link, kol pasikirsto vienodai. Molekulės juda per pusiau laidžią membraną, o jų judėjimas priklauso nuo molekulės dydžio, membranos porų dydžio, elektrinio krūvio bei molekulės formos.
  • Ultrafiltracija. Tirpiklis, pavyzdžiui, vanduo gali būti stumiamas per pusiau laidžią membraną dėl slėgių skirtumo. Slėgis gali būti sukuriamas mechaninės jėgos (hidrostatinis slėgis) arba osmoso. Kartu su tirpikliu pro membranos poras gali praeiti mažos tirpiklyje ištirpusios molekulės.
  • Osmosinis slėgis – jėga, skatinanti tirpiklio molekules judėti iš vieno tirpalo į kitą pro puslaidę membraną koncentracijos gradiento kryptimi. Kartu su tirpalu juda ir mažos jame ištirpusios molekulės.
  • Konvekcija. Tirpiklio molekulės juda pagal slėgio gradientą, o ištirpusios molekulės – kartu su tirpikliu. Molekulės dydis lemia, ar lengvai ištirpusi molekulė juda paskui tirpiklį. Kuo molekulės dydis artimesnis membranos poros dydžiui, tuo sunkiau ji pralįs pro membraną. Taigi konvekcijai įtaką daro membranos porėtumas: membrana tarsi sietas išsijoja didesnes molekules. Jei tirpale esančios molekulės mažos, pro membraną jos praeina lengvai, ir koncentracijų skirtumo vienoje ir kitoje membranos pusėje gali nebūti.

Dializę apibūdina dar vienas klinikinis dydis – klirensas. Jis rodo, koks tūris kraujo arba plazmos visiškai išvalomas nuo juose ištirpusios medžiagos per laiko vienetą. Kitaip tariant, klirensas reiškia dializės veiksmingumą šalinant medžiagas iš kraujo ar plazmos. Dažniausiai dializės efektyvumui įvertinti naudojama medžiaga – šlapalas. Šlapalo pašalinimas HD metu priklauso nuo kraujo tėkmės greičio, dializės tirpalo (sąveikaujančio su krauju per pusiau laidžią membraną) tėkmės greičio bei membranos efektyvumo.

Tyrimas[taisyti | redaguoti kodą]

Ligoniams atliekami kraujo tyrimai. Stebimas kraujo hemoglobino, kreatinino, šlapalo, kalcio, fosforo, kalio, geležies, feritino kiekis. Tyrimai kartojami kiekvieną mėnesį, apskaičiuojamas dializės mėnesio efektyvumo rodiklis. Jei dializė neefektyvi, ilginamas procedūros laikas, dažnis, parenkamos ir keičiamos dializatorių membranos. Kas ketvirtį tiriamas paraskydinės liaukos hormonas, kurio kiekis dažnai būna padidėjęs dializėmis gydomiems ligoniams. Žinodamas šio hormono koncentraciją, gydytojas gali paskirti tinkamą vitamino D dozę.


Dializuojamas pacientas

Komplikacijos[taisyti | redaguoti kodą]

Taikant šiuolaikines hemodializes ir peritonines dializes, komplikacijų pasitaiko retai. Ligoniai paprastai gerai toleruoja procedūras. Hemodializės procedūros metu ligonius gali varginti mėšlungiai, gali sumažėti kraujospūdis, tačiau patyrusiam gydytojui stebint, šie simptomai greitai pašalinami. Ligoniams, gydomiems hemodializėmis, didesnė kraujavimo rizika, nes procedūros metu skiriamas heparinas, kuris apsaugo nuo kraujo sukrešėjimo dializės mašinoje. Todėl operacijas ar net dantų traukimą reikėtų atidėti dienai tarp dializių, o ne dializės dieną. Galimos fistulės komplikacijos: stenozė, trombozė. Pagrindinė peritoninės dializės komplikacija – pilvaplėvės uždegimas. Tada atsiranda pilvo skausmai, padidėja ligonio svoris, išpilamas iš pilvo ertmės skystis būna drumstas. Ši komplikacija pasitaiko dėl nesteriliai atliekamos procedūros. Dėl padidėjusio spaudimo pilvo ertmėje, ligoniams gali atsirasti pilvo sienos išvarža. Kitos komplikacijos yra retos.


Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]