Darbo pasidalinimas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Darbo pasidalinimas – reiškinys ekonomikoje, kai vyksta profesinė specializacija, siaurėja ir gilėja atskiros specialisto funkcijos.

Visas gamybos procesas padalinamas į labai paprastas operacijas, kurių kiekvieną atskirai atlieka žmogus ar mechanizmas. Tuo priežastis yra siekis pakelti darbo našumą dėka:

  1. Įdirbio padidėjimo ir paprastų, pasikartojančių operacijų automatizavimo
  2. Darbo laiko sutaupymo pereinant nuo vienos prie kitos gamybos operacijos

Darbo pasidalinimo kooperacija plačiau aprašyta Adamo Smito penkiatomio traktato „Tyrimai apie turtingumo ištakas ir priežastis“ pirmose trijose dalyse. Prasidėjus darbo pasidalinimui, atsirado labai daug įvairių profesijų ir ūkio šakų. Suskirsčius atskiras operacijas tapo lengviau jas mechanizuoti. Darbo pasidalinimas vyksta ir moksle. Anksčiau, senovėje, žmonės turėjo praktiškai pilnai viskuo save aprūpinti, tai nebuvo labai efektyvu, dėl to žmonės gyveno gan primityviai. Praktiškai visą technologijos progresas įvyko siekiant pasidalinti darbą. Taip pat dėka prekybos suklestėjimo darbo pasidalinimas tapo galimas visuomenėje.

Darbo pasidalinimas neišvengiamai turi eiti su gyvenimo lygio pakilimu. Žlungant Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungai nusmukus pragyvenimo lygiui didelės fermos negalėjo atlaikyti pusiau natūrinį ūkį vedančių žemdirbių konkurencijos (auginti karves po vieną ar dvi buvo pelningiau negu iš kart didelį kiekį fermoje). Taip pat daug darbų žmonės pradėjo stengtis nudirbti patys, pasitaisyti automobilį, nukirpti vienas kitą, susiūti suplyšusius drabužius, o taip pat juos net pasisiūti. Verslininkai stengėsi ne mechanizuoti gamybą o išnaudoti pigią darbo jėgą.