Atmosferinė refrakcija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Atmosferinė refrakcija tai atmosferos reiškinys, kuomet šviesa arba kitos elektromagnetinės bangos nukrypsta nuo tiesioginio sklidimo krypties, dėl atmosferos tankio kitimo nuo aukščio. Zenito kryptimi refrakcijos nėra. Atmosferinė refrakcija pakelia regimąją šviesulio padėtį arčiau zenito.

Refrakcija veikia visas elektromagnetines bangas, tik skirtingu laipsniu dėl dispersijos reiškinio. Matomoje šviesoje mėlyna yra labiau paveikiama nei raudona. Dėl to astronominiai objektai išplinta į nedidelius spektriukus. Plika akimi jų nematyti, nes net ties horizontu tokio spektriuko ilgis yra apie 30".

Ties horizontu refrakcija yra didžiausia. Dėl to šviesuliai anksčiau pateka ir vėliau nusileidžia, o tekanti/besileidžianti Saulė atrodo suplota.

Realiai situacija yra dar blogesnė, nes atmosferinė refrakcija nėra pastovi. Dėl oro srautų judėjimo (turbulencijos) ji kinta – dėl to žvaigždės mirga, jų vaizdai deformuojasi (nėra taisyklingi skrituliukai).

Atmosferinė refrakcija prie Žemės paviršiaus sukelia miražus.

Refrakcijos dydis[taisyti | redaguoti kodą]

Zenite atmosferinė refrakcija lygi nuliui. Ties horizontu refrakcijos dydis yra ~34', o pusę laipsnio aukščiau – tik 29', todėl Saulė ties horizontu atrodo suplota.

Atmosferinė refrakcija priklauso nuo slėgio ir temperatūros. Taip Žemėje padidėjus temperatūrai 3° C, refrakcija sumažėja maždaug 1 % (karštesnis oras yra retesnis, taigi refrakcija mažesnė). Ir padidėjus slėgiui 9 mbar, refrakcija padidėja irgi 1 %. Taigi šie efektai gali beveik per kampinę minutę pakeisti Saulės/Mėnulio tekėjimo/laidos laiką. Dėl to kalendoriuose niekada nepateikiami tikslesni nei minutės tekėjimo ir laidos laikai.