Asmenvardžių adaptavimas lietuvių kalboje

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
 Crystal Clear app help index.png  Bent dalis šiame straipsnyje išdėstytos medžiagos kelia abejones.
Konkrečias pastabas skaitykite diskusijose.
 NoFonti.svg  Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta šaltinių ar nuorodų į juos.
Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į šaltinius.

Adaptuotoji asmenvardžio forma lietuvių kalboje – būdas užrašyti kitos kalbos asmenvardžius lietuviškame rašte[reikalingas šaltinis]. Iš esmės tai yra sulietuvinta asmenvardžio forma, gaunama fonetiškai transkribuojant (perrašant) svetimos kalbos asmenvardį, pvz., James Cook transkribuojamas į liet. Džeimsas Kukas. Šiuo pavyzdžiu J tariasi kaip , a žodžio viduryje kaip ei, e nesitaria, C tariasi kaip K, oo tariasi kaip u. Prie gauto rezultato dar pridedamos lietuviškos galūnė -as, taip iš James Cook gaunamas Džeimsas Kukas[reikalingas šaltinis]. Sovietmečiu tai buvo pagrindinis asmenvardžių rašymo būdas[reikalingas šaltinis], po 1990 m. rašyba tapo įvairi – rašoma tiek originalo kalba, tiek ir sulietuvintai[reikalingas šaltinis].

Adaptavimo lygis gali būti įvairus[reikalingas šaltinis]. Originalaus vardo perrašymas nenaudojant fonetinės transliteracijos, bet pridedant lietuviškas galūnes yra vadinamas sugramatinta asmenvardžio forma, pvz., Jamesas Cookas. Fonetinė transkribcija nepridedant lietuviškos galūnės yra vadinama nesugramatinta sulietuvinta asmenvardžio forma, pvz., Džeims Kuk. Šis būdas naudojamas užrašant ne lietuvių tautybės Lietuvos Respublikos piliečių asmenvardžius[reikalingas šaltinis].

Pagal VLKK nutarimą, lotyniško pagrindo abėcėles vartojančių kalbų asmenvardžiai bei vietovardžiai grožiniuose kūriniuose, populiariuose ir vaikams bei jaunimui skirtuose leidiniuose atsižvelgiant į skaitytojų amžių ir išsilavinimą adaptuojami, t. y. pateikiami pagal tarimą. Mokslinėje literatūroje, reklaminiuose, informaciniuose leidiniuose bei specialiuose tekstuose kitų kalbų asmenvardžių pateikiamos autentiškos formos, o labiau paplitę vietovardžiai dažniausiai adaptuojami. Adaptuotos ir originalios asmenvardžių formos gali būti pateikiamos pagrečiui (viena iš jų skliausteliuose)[1].


Privalumas[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis adaptuotosios formos privalumas – aiškus tarimas net nežinant užsienio kalbos tarimo taisyklių, lengvesnis nei užsienio kalba tarimas (pvz., Dilthey = Diltėjus), kaitomos galūnės (nors kai kuriais atvejais ir nekaitomos, pvz., Michel Platini = Mišelis Platini). Privalumas yra abejotinas, nes asmenvardis (ypač trumpas) yra neatpažįstamai pakeičiamas[reikalingas šaltinis], be to adaptuojant reikia žinoti kalbos, iš kurios adaptuojama tarimo taisykles, pvz., angliška pavardė Thomas adaptuojama į lietuvių kalbą kaip Tomas[2], o prancūziška pavardė Thomas kaip Toma[3], todėl pagrįstą adaptuotą asmenvardžio formą gali sudaryti tik specialistas.

Trūkumai[taisyti | redaguoti kodą]

Adaptuotoji asmenvardžio forma turi daugybę trūkumų.

  • Neįmanoma rasti autentiškos informacijos apie Wolfgang Amadeus Mozart naudojant užklausą Volfgangas Amadėjus Mocartas.
  • Įpratus naudoti adaptuotas asmenvardžio formas būtini žinynai su pateiktomis originalo formomis[reikalingas šaltinis].
  • Adaptuotos formos netiksliai atspindi tikrąjį vardų tarimą, kuris kartais būna nelengvai išaiškinamas arba net nežinomas[4].
  • Adaptuotoji asmenvardžio forma priveda prie kurioziškų situacijų: tas pats dokumentas, knyga gali turėti skirtingus autorius[reikalingas šaltinis]. Tai apsunkina paiešką bibliotekose[reikalingas šaltinis], internete[reikalingas šaltinis]. Tačiau VLKK sudarius vieningą asmenvardžių sąrašą šio trūkumo nebeliktų.
  • Adaptavimo taisyklės kiekvienai kalbai yra skirtingos. Tas pats žmogus gali įgyti skirtingus asmenvardžius priklausomai nuo to iš kurios kalbos perrašoma. Pavyzdžiui, Latvijos gyventojas Ivars Kalninš adaptuojamas į lietuvių kalbą kaip Ivaras Kalninis – perrašant iš latvių kalbos pavardžių priesaga -iņš keičiama į -inis, kaip reikalauja Valstybinė lietuvių kalbos komisija, pvz., Bėrzinis (vietoj Bērziņš), Krūminis (vietoj Krūmiņš) [5], tačiau to paties žmogaus vardas adaptuojant iš rusų kalbos jau užrašoma kitaip, pvz., Иварс Калныньш užrašomas jau kaip Ivarsas Kalninšas [6] (vėlgi kaip reikalauja Valstybinė lietuvių kalbos komisija). Tačiau to būtų galima išvengti, jei visuomet adaptuojama būtų tik iš originalaus (esančio pase, asmens tapatybės kortelėje) asmenvardžio.
  • Asmenvardžio, konkrečiai pavardės, perrašymas lemia, kad Lietuvos Respublikos pilietė ištekėjusi už užsieniečio gali įgyti kitokią nei sutuoktinis pavardę. Pavyzdžiui, ištekėjusi už užsieniečio su raide „W“ pavardėje, Lietuvos Respublikos išduotame pase įgyja pavardę su „V“. Tai sukelia daug nepatogumų, Lietuvos pilietėms ištekėjusioms už užsieniečių[7][8].
  • Adaptuotoji asmenvardžio forma gali būti įžeidi, nes asmens vardas ir pavardė yra neatpažįstamai sudarkomas ir gali įgyti visai kitą prasmę. Pvz., lietuvių delegacija Versalio taikos derybose Antantės misijos vadovą prancūzą Jacques Reboul įvardindavo kaip Riebulis [9].
  • Adaptuota asmenvardžio forma iškraipo žmogaus kilimo vietą ir tautinę priklausomybę, pvz., rumuno ar moldavo pavardė Munteanu (verčiant pagal prasmę – kalnietis arba valachas) lietuvių kalba užrašyta kaip Muntianas gali būti palaikyta kaip armėniška[reikalingas šaltinis].
  • Vakarų Europoje užrašant tikrinius vardus (asmenvardžius ir vietovardžius) skiriamas akcentas rašybai, o Rusijoje – tarimui[10]. Daugelis asmenybių yra žinomos tik vardais, kurie yra transkribuoti (perrašyti) iš rusų kalbos[reikalingas šaltinis].

Atsiradimas[taisyti | redaguoti kodą]

Iki tautinio lietuvių sąjūdžio lietuvių kalba raštuose buvo naudojama retai, išsilavinę lietuviai rašto kalbai naudodavo lotynų arba lenkų kalbą, nuo XIX amžiaus ir rusų. Viduramžių lenkų ir lotynų (ir kitose Europos kalbose) raštuose adaptavimas nebuvo svetimas, pvz., taip René Descartes lotyniškame rašte tapo Renatus Cartesius. Visgi dažniausiai vardui būdavo randamas ekvivalentas, o pavardė likdavo nepakeista. Tačiau nuo švietimo epochos vardų adaptavimo atsisakyta[reikalingas šaltinis]. Adaptavimo atsisakyta ir lenkiškame rašte[reikalingas šaltinis]. XIX amžiaus bėgyje lenkiška įtaka vis silpnėjo, ypač tautinio atgimimo metu buvo atmetama viskas kas lenkiška. Spaudos draudimo laikotarpiu oficialiai buvo leidžiama naudoti tik lietuvišką raštą parašyta kirilica, rusiška atmaina. Šie tekstai buvo rašomi civiliniu šriftu (гражданский шрифт), liaudyje vadintu graždanka. Nors reforma lietuvių ir nebuvo priimta (daugiau dėl religinių motyvų, nes buvo manoma, kad taip siekiama supravoslavinti [11], tačiau rašyba įtakojo ypač vaikus, nes mokymas valdiškose mokyklose ir gimnazijose buvo dėstomas rusų kalba. Rašte rusų kalba yra įprasta ir savaime suprantama perrašyti asmenvardžius iš lotyniškosios abėcėlės pagrindu į kirilicą, nes naudojamas visai kitas raidynas, kaip kad naudojama kitose raštuose, pvz., savaime suprantama japonų kalboje naudoti katakana rašmenis užrašant svetimvardžius. Tačiau lotynišką abėcėlę naudojančiam raštui perrašymas iš kitos lotynišką raštą naudojančios kalbos buvo beprasmis[reikalingas šaltinis]. Taip už pagrindą lietuviškame rašte buvo paimta rusiška užsieniečių vardų užrašymo praktika. Be to lietuvių kalba dar nebuvo sunorminta, naudoti skirtingi adaptavimo būdai: net iki absoliutaus lietuvinimo, pvz., Robinson Crusoe tapo Rubinaitis Peliuzė; dažnai buvo naudojama stipriai adaptuota forma pridedant lietuviškas priesagas ir galūnes nelietuviams. Apskritai užrašymo tradicija XX amžiaus pradžioje priklausė nuo spaudos leidinio: vieni naudojo originalią rašybą, kiti – adaptuotą asmenvardžio rašybą[reikalingas šaltinis].

Mažiau adaptuotos formos buvo naudojamos vakarų Europoje. Dažniausiai vardui būdavo randamas ekvivalentas, o pavardė likdavo nepakeista. Pavyzdžiui, XVII amžiuje į Berlyną ir apylinkes atsikėlę prancūzų hugenotų pavardes išlaikė nepakitusias, iki šiol Berlyne yra žmonių su prancūziška užrašymo tradicija: Fontane, de Maizière, de la Motte Fouqué, Lenné, Lefèvre [12]. Nors JAV yra angliakalbė šalis, žmonių pavardės teberašomos pagal šalies kalbos iš kurios atvyko taisykles (tik be diakritinių ženklų), pvz., pavardės kilusios iš vokiečių kalbos taisykles garsas š užrašomas kaip sch, bet ne kaip sh: Dave Schultz, Debbie Wasserman Schultz. Visuotinės vardų adaptavimo praktikos vakarų Europoje niekada nebuvo[reikalingas šaltinis].

Tarpukario Lietuvoje mokslinėje, publicistinėje literatūroje buvo sekama vakarų Europos tradicija, t. y. asmenvardžiai buvo rašomi taip kaip originale, pvz., Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Winston Churchill buvo ir užrašomas kaip Churchill[reikalingas šaltinis]. Tik vaikams skirtoje literatūroje buvo taikoma adaptuota asmenvardžio forma – italų renesanso epochos menininkas Michelangelo buvo užrašomas kaip Mykolas Angelas[reikalingas šaltinis], o pirmasis JAV prezidentas George Washington buvo užrašomas kaip Jurgis Vašingtonas[reikalingas šaltinis].

Po 1940 m., galutinai po 1944 m., dėl tarybinės okupacijos ryšiai su vakarų Europa nutrūko. Žinios daugiausiai pasiekdavo per Maskvą, per rusų kalbą. Rusų kalboje visi ne rusų kalbos asmenvardžiai yra transliteruojami. Vietoj to, kad išsiaiškinti, kaip buvo rašomas asmenvardis originale, buvo nueita lengviausiu keliu[13] imta transliteruoti iš rusų kalbos į lietuvių. Tokiu būdu Winston Churchill, rusų kalboje buvo transliteruotas į Уинстон Черчилль, o iš pastarosios dar sykį transliteruotas į lietuvių kalbą kaip Vinstonas Čerčilis arba Vinstonas Čiurčilis.

Tokia dvigubo transliteravimo praktika nebuvo naudojama kitose TSRS respublikose naudojančių lotynišką raštą. Paskui lietuvius transliteruoti imta ir latvių kalboje. Estai dėl Suomijos kaimynystės ir suomių kalbos artumo pajėgė atsispirti šiai ydai[14]. Adaptuotų asmenvardžio ir vietovardžių formų nenaudojo užsienio lietuviai[reikalingas šaltinis]. Taip pat adaptuotų formos nebuvo naudojamos Užkarpatėje gyvenančių vengrų[reikalingas šaltinis] ir Lietuvos TSR, Baltarusijos TSR ir Ukrainos TSR gyvenančių lenkų[reikalingas šaltinis].

Ši vardų adaptavimo praktika didelio nepasitenkinimo nesukėlė[reikalingas šaltinis]. Per 1941 metų trėmimą nukentėjo inteligentai, pedagogai. 1944 metais vengdami grįžtančios tarybinės santvarkos ir galimų represijų daug išsilavinusių žmonių paliko Lietuvą. Vyresniajai kartai išmirštant, originalus vardo užrašymas pasimiršo[reikalingas šaltinis], be to su adaptuotąja forma jaunesnio amžiaus lietuviai jau buvo susipažinę mokykloje[reikalingas šaltinis]. Oficiali kalba Tarybų Sąjungoje buvo rusų, asmens tapatybę liudijančiuose dokumentuose buvo naudojama rusų kalba, tačiau lotynišką abėcėlę naudojančioms sąjunginėms respublikoms buvo padaryta išimtis: TSRS pase išduotame Lietuvos TSR įrašai būdavo dubliuoti lietuviškai. Pvz., net žmogus gimęs Rusijos TFSR, rusų tautybės asmuo su vardu Ivan Ivanov atsikėlęs į Lietuvos TSR ir čia gavęs pasą, jo vardas lietuviško paso dalyje perrašomas kaip Ivanas Ivanovas. Per dešimtmečius prie tokios tvarkos žmonės įprato, todėl daugeliui žmonių iki šiol yra kaip ir savaime suprantama, kad užsieniečio vardas gali būti sulietuvintas.

Lietuvai paskelbus nepriklausomybę 1990 metais, tarybiniais metais įvesta tikrinių vardų užrašymo tvarka liko. Šiuo metu Saulius Spurga ragina atsisakyti svetimvardžių lietuvinimo ir grįžti prie jų užrašymo originalo kalba [15]. Esamu laiku, pasaulyje, adaptuotoji asmenvardžių forma rašte lotyniškos abėcėlės pagrindu vis dar naudojama tik[reikalingas šaltinis] lietuvių ir latvių kalbose.

Bandymai atsisakyti[taisyti | redaguoti kodą]

Adaptuotų formų naudojimas dėl daugybės trūkumų yra komplikuotas, tai buvo suprasta dar tarybiniais metais. Dar 1961 metais centrinio komiteto prie Mokslų akademijos nurodymu buvo sudaryta Lietuvių kalbos komisija. Jos tikslas buvo suvienodinti asmenvardžių rašymą, nes tas pats asmuo dažnai buvo užrašomas skirtingomis asmenvardžio formomis, išsiaiškinti tikrąjį vardo tarimą. Jau tada buvo aišku, kad adaptuotų formų naudojimas yra neperspektyvus[reikalingas šaltinis], nemažai[reikalingas šaltinis] lietuvių kalbininkų ragino grįžti prie originalios svetimų vardų rašybos. 1977 komisijoje buvo linkstama naudoti originalius asmenvardžius[reikalingas šaltinis], bet tam pasipriešino komisijos nariai funkcionieriai[reikalingas šaltinis]. Buvo rastas kompromisas: mokslinėje literatūroje naudoti originalią rašybą, o populiarioje – adaptuotą[reikalingas šaltinis]. Nutarimas nebuvo valdžios patvirtintas. 1985 m. dar sykį buvo nuspręsta mokslinėje literatūroje naudoti originalų asmenvardį, o populiarioje – adaptuotą, bet nutarimas neįsigaliojo, nors niekas nebalsavo prieš[16]. Tik 1988 m. originali asmenvardžių rašyba buvo įteisinta [17].

Bandymai išlaikyti[taisyti | redaguoti kodą]

Kinų rašto transliteracija į lotynišką abėcėlę Jilingo apskrityje esančiame kelio ženkle

Nors originali rašyba galima nuo Sąjūdžio epochos, tačiau iki šiol adaptuota forma plačiai naudojama, o bandymai jos atsisakyti[reikalingas šaltinis] sukelia pasipriešinimą. Šiuo metu asmenvardžių rašyboje (ir Vikipedijoje) yra sumaištis[reikalingas šaltinis]: naudojamos ir originalios, ir adaptuotos, ir sugramatintos (su apostrofa arba be) asmenvardžio formos. Pavyzdžiui, buvęs JAV prezidentas George Bush yra užrašomas ir originaliai, ir adaptuota asmenvardžio forma kaip Džordžas Bušas, arba sugramatintai kaip Georgas Bushas ar George’as Bush’as, pateikiamos lygiagrečiai adaptuota, o skliausteliuose originalios: Džordžas Bušas (George Bush). Grožinėje literatūroje absoliučiai vyrauja adaptuoti asmenvardžiai[reikalingas šaltinis].

Grupė senosios kartos kalbininkų reikalauja naudoti adaptuotą asmenvardžio formą, t. y. lietuvinti absoliučiai visus svetimvardžius[reikalingas šaltinis]. Bandymus atsisakyti adaptavimo vadina kaip „lietuvių kalbos išdavyste“[reikalingas šaltinis]. Prieštaraujant originaliai rašybai dažniausia išreiškiama tokia nuomonė: kaip reikės užrašyti japoniškus, kiniškus, graikiškus vardus?[reikalingas šaltinis] Dažnai kaip pašaipą pateikiami hieroglifai ar arabiškos raidės ir siūloma perskaityti[reikalingas šaltinis]. Tokios abejonės yra nepagrįstos, nes visose kalbose naudojančiose nelotynišką alfabetą yra parengtos transliteravimo taisyklės, pvz., užrašyti kinų kalbą lotyniškomis raidėmis naudojama pinyin sistema, baltarusių kalba naudoja lacinka, rusų kalboje naudojama ISO 9 standarto transliteracija, perrašant iš japonų kalbos patys japonai naudoja romadži sistemą.

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]

Adaptuotoji vietovardžio forma

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. VLKK (1997-06-19). "VLKK nutarimas dėl lietuvių kalbos rašybos ir skyrybos." lrs.lt. Nuoroda tikrinta 2013-03-20.
  2. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. T.11. Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1983. P. 349. Įrašai: Tomas Dilanas, Tomas Sidnis Džilkristas, Tomas Viljamas Aizekas.
  3. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. T.11. P.348. Įrašai: Toma Ambruazas, Toma de Tomonas Žanas
  4. Zigmas Zinkevičius. Lietuvių kalbos istorija. T. 6: Lietuvių kalba naujausiais laikais. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994. P. 189
  5. Valstybinė lietuvių kalbos komisija. "Valstybinė lietuvių kalbos komisija / Adaptavimas." Nuoroda tikrinta 8 February 2013.
  6. "Į Lietuvą atvyksta legendinis aktorius Ivarsas Kalninšas." 2012-01-18. Nuoroda tikrinta 8 February 2013.
  7. Evelina Uždavinytė (2010-04-01). "Vargas dėl pavardės." Nuoroda tikrinta 4 February 2013.
  8. Dalia Gudavičiūtė (2009-04-25). "Europą juokina raidžių vergais tapę lietuviai." Nuoroda tikrinta 4 February 2013.
  9. Klimas, Petras (1990). Iš mano atsiminimų. Vilnius: Lietuvos enciklopedijų redakcija.
  10. Федор Бурлацкий. "Транслитерация как составная часть национальной орфографии, или еще раз об искусственной изоляции." Nuoroda tikrinta 4 February 2013.
  11. (1936) Lietuvos istorija red. A. Šapoka. Kaunas: Švietimo ministerijos knygų leidimo komisija.
  12. "Die Hugenotten. Hochqualifizierte Flüchtlinge (réfugiés) aus Frankreich." Nuoroda tikrinta 18 February 2013.
  13. Zigmas Zinkevičius. Lietuvių kalbos istorija. T.6: Lietuvių kalba naujausiais laikais. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994. P. 189
  14. Zigmas Zinkevičius. Lietuvių kalbos istorija. T. 6: Lietuvių kalba naujausiais laikais. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994. P. 189
  15. Saulius Spurga (2007-06-06). "Ar grįšime ton pačion pelkėn?." Nuoroda tikrinta 7 February 2013.
  16. Zigmas Zinkevčius. Lietuvių kalbos istorija. T. 6: Lietuvių kalba naujausiais laikais. Mokslo ir enciklopedijų leidykla. ISBN 5-420-00102-5. P. 189
  17. Zigmas Zinkevčius. Lietuvių kalbos istorija. T. 6: Lietuvių kalba naujausiais laikais. Mokslo ir enciklopedijų leidykla. P. 190

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]