Afganų-sikhų karai

Afganų-sikhų karai – kariniai veiksmai tarp afganų ir sikhų 1748−1837 m.

Istorija

1747 m. Achmadas Šachas Duranis įkūrė valstybę, iš kurios kilo dabartinis Afganistanas. Jis buvo gabus karvedys ir sumanus valdovas. 1747 m. afganų kariai įsiveržė į Pandžabą, sumušė mogolus ir marathus. Jiems pasitraukus šiose teritorijose liko galios vakuumas, leidęs plėstis sikhų įtakai. 1748 m. Achmado Šacho Duranio pajėgos kitame žygyje peržengė Indo upę ir užėmė Lahorą. Afganai prisijungė dideles teritorijas Indijoje, tačiau Achmadui nukreipus pajėgas į kovas su Persija vakaruose, sikhai išvarė jo vietininką ir užėmė Lahorą. 1752 m. balandį afganai vėl išvarė sikhus iš Lahoro. 1757 m. Achmadas surengė ketvirtą žygį po Šiaurės Indiją. Jam bekariaujant sikhų pajėgos užpuolė Delį, išlaisvino kalinius ir apiplėšė afganų vietininko iždinę. 1757 m. lapkričio 11 d. įvyko mūšis tarp afganų, kuriems vadovavo Timūras Šachas Duranis ir sikhų prie Amritsaro, kurį dėl didelės kiekybinės persvaros laimėjo sikhai. Afganai turėjo pasitraukti.

Pandžabe Achmadas paliko vietininką Džahaną Chaną su 10 tūkst. armija. 1758 m. atvirame sukilime sikhai įveikė vietininką. Jie išlaikė neutralią poziciją sekančiame afganų kare su marathais ir nedalyvavo lemiamame Trečiajame Panipato mūšyje 1761 m. sausį, kuriame afganai šventė pergalę. Taip afganai užsitikrino dominavimą regione, bet 1762 m. Achmadas išvyko vėl palikęs silpnas pajėgas Pandžabe. Sikhai sutarė, kad reikia pradėti karą ir pirmasis jų taikinys buvo artimiausia Amritsarui afganų tvirtovė Džandialoje. Kažkokiais būdais tvirtovės vadas sužinojo apie sikhų planus ir pasiuntė žygūną informuoti Achmado. Šis apsisuko su savo pajėgomis ir greitai grįžo. 1762 m. lapkritį jis pasirodė visiškai netikėtai sikhams, kurie buvo apsupę tvirtovę. Afganai persekiojo pakrikusius sikhus ir užklupo jų stovyklą (su moterimis ir vaikais) prie Malerkotlos miesto, kur nužudyta bent 10 tūkst. sikhų. Šie įvykiai istorijoje vadinami „Antruoju sikhų holokaustu“. 1763 m. kovą Achmadas grįžo į Lahorą ir nurodė sunaikinti Aukso šventyklą, švenčiausią sikhų vietą Amritsaro mieste, kurios sugriovimas buvo aukščiausias priešpriešos tarp afganų ir sikhų taškas. Achmadui išvykus į Kabulą sikhai surengė žygį prieš afganus bei jų sąjungininkus ir sumušė juos prie Sirhindo.

1764 m. Achmadas Šachas Duranis surengė septintą žygį į Indiją. Afganai pralaimėjo Sirhindo mūšyje ir sikhai užėmė Lahorą. 1772 m. mirus Achmadui afganų šachu tapo Timūras, kuris nebandė kariauti su sikhais. Atvirkščiai, pastarieji toliau rengė išpuolius prieš likusias afganų valdas Indijoje. 1801 m. sikhų valdovu tapo Randžitas Singhas. Jo pajėgos 1807 m. užėmė afganų valdytą Kasurą. Jis toliau vykdė žygius prieš afganus. 1812 m. iš Kabulo prieš maištaujantį Kašmyrą susiruošė didelė afganų armija. Norint pasiekti Kašmyrą jiems reikėjo žygiuoti per sikhų žemes. Jie pasiūlė sikhams kartu užpulti Kašmyrą, o grobį pasidalinti. Netrukus abi pusės pradėjo kaltinti viena kitą susitarimo nesilaikymu. Randžito Singho pajėgos užėmė strategiškai svarbią Atoko tvirtovę. Afganai ją apgulė, tačiau 1813 m. liepos 13 d. buvo sumušti. Tuo metu prasidėjo persų puolimas prieš Heratą ir afganai turėjo atsitraukti. Sikhai surengė žygį į Kašmyrą vieni. 1818 m. kovo-birželio Multano mūšyje sikhai įveikė afganus ir sekančiais metais galutinai užkariavo Kašmyrą. 1822 m. afganai sugebėjo susigrąžinti Pešavaro kontrolę, bet sekančiais metais vėl buvo sumušti sikhų. 1837 m. Afganistano emyras Dostas Muhamedas suorganizavo žygį siekdamas sustabdyti Sikhų imperijos augimą ir apsaugoti Chaibero perėją. Jie apgulė sikhų Džamrudo tvirtovę, bet jos nepaėmė. Visgi šis mūšis laikomas kone afganų pergale dėl didelių nuostolių, kuriuos patyrė sikhai. Po to Sikhų imperija 1849 m. buvo pajungta britų valdžion.

Šaltiniai

• Afghanistan at War: From the 18th-Century Durrani Dynasty to the 21st Century. 2017, p. 20−21