Oikonimas

Oikonimas (nuo gr. οἶκος 'gyvenvietė' + ὄνομα 'vardas') – vietovardžio rūšis, apimanti gyvenamųjų vietovių vardus. Tai miestų, miestelių, kaimų, vienkiemių, buvusių dvarų ir kitų vardai,^[1] tikriniai gyvenamųjų vietų pavadinimai.^[2]

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vietovardžius pradėta užrašinėti ir tirti XX a. 1-ojoje pusėje (Kazimieras Būga, Juozas Balčikonis, Antanas Salys). Pagrindiniai žinomi rašytiniai lietuvių oikonimų šaltiniai – Lietuvos apgyventos vietos (1925) ir Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinynas (1949–1976), išleistas 3 leidimais. Į Vietovardžių žodyną (2002) ir Lietuvos vietovardžių žodyną (nuo 2008 m.) įtraukti ir gyvenamųjų vietų vardai.

Etimologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagal savo kilmę vietovardžiai daugiausia skirstomi į asmenvardinius (antroponiminius), vietovardinius (toponiminius), kitų gamtos objektų kilmės vietovardžius (apeliatyvinius).^[3]

Antroponiminiai oikonimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai vietovardžiai, dažniausiai kilę nuo asmens vardo, pavardės ar pravardės, kuris toje vietoje yra gyvenęs, ją įkūręs arba jo vardu buvo pavadintas vienas svarbiausių miesto objektų (pvz., bažnyčia). Lietuvoje tarp tokių vietovardžių yra: