Vytautas Putvinskis-Pūtvis
Vytautas Putvinskis-Pūtvis (1901 m. gruodžio 8 d. Šilo Pavėžupyje, Šiaulėnų valsčius, Šiaulių apskritis, Rusijos imperija – 1942 m. lapkričio 5 d. Kansko lageris, Komija, TSRS) – Lietuvos ūkininkas, visuomenės veikėjas.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Gimė žinomo Lietuvos visuomenės, kultūros veikėjo Vlado Putvinskio ir Emilijos Putvinskienės – Moterų šaulių garbės vadės – šeimoje. Kartu augę broliai ir seserys vėliau tapo žinomais šalies žmonėmis: Stasys – agronomu ir valstybės veikėju, Ona – pedagoge ir visuomenės veikėja, Sofija – visuomenės veikėja, Emilija – pedagogė ir visuomenininkė. Dar viena sesuo (Julytė) mirė kūdikystėje.
Vytauto krikšto tėvais buvo visuomenės veikėjas Povilas Višinskis ir tėvo sesuo Marija. Baigęs vietos pradžios mokyklą ir Liepojos gimnaziją, jis 1915–1917 m. toliau mokėsi Maskvos komercinėje mokykloje. Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje grįžo į Šilo Pavėžupį. Nuo 1919 m. mokėsi Dotnuvos žemės ūkio technikume, įgijo agronomo profesiją. Gilino iš tėvo perimtas žuvininkystės žinias Strasbūre (Prancūzija), vėliau studijavo Vytauto Didžiojo universitete Kaune. Nepriklausomybės kovų ir Klaipėdos sukilimo dalyvis. Po tėvo mirties perėmė 173 hektarų buvusio Graužikų dvaro ūkį. Pavyzdingai ūkininkavo, be laukininkystės vertėsi ir žuvų auginimu. Pats organizuodavo pažangaus ūkininkavimo kursus ir vadovavo Graužikų jaunųjų ūkininkų rateliui.
Dar besimokindamas Žemės ūkio technikume įsijungė į visuomeninę veiklą. Kai 1919 m. Dotnuvoje buvo įsteigtas Šaulių sąjungos skyrius, V. Putvinskis-Pūtvis išrinktas šio padalinio iždininku, vėliau – pirmininku. 1927–1934 m. buvo Šaulių sąjungos Kelmės būrio pirmininkas, kartu su bendraminčiais įkūrė Kelmės muziejų.
1940 m. į Lietuvą buvo įvesti Raudonosios armijos daliniai, valdytas dvaras buvo nacionalizuotas, o V. Putvinskis-Pūtvis priimtas dirbti žuvininko pareigose Graužikų tarybiniame ūkyje. 1941 m. birželio 14 d. Pūtvių šeimą suėmė ir ištrėmė į Sibirą. Motina Emilija Putvinskienė („Šaulių močiutė“) mirė Syktyvkaro kalėjime prieš pat nuosprendžio paskelbimą. Žmona Elena Urbonavičiūtė-Pūtvienė su keturiais mažamečiais vaikais apgyvendinta Ust Lokčimo gyvenvietėje Komijoje. 1944 m. ji ir du jauniausi vaikai mirė. Našlaičiais likusiems Algiui ir Giedrei 1945 m. leista grįžti į Lietuvos TSR, kur juos priglaudė giminės.
Šeimos galva Vytautas Putvinskis-Pūtvis buvo įkalintas lageryje Kanske, kur po metų sušaudytas.