Vaduvų dvaras
Vaduvų dvaras – XV–XX pr. laikotarpio dvaras, buvęs Vaduvose, Kupiškio rajone.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vaduvų dvaras rašytiniuose šaltiniuose yra fiksuojamas jau 1457 m. kaip tėvoninis dvaras. Taip pat šalia yra minimas Kapcovičių dvaras, Radkovščiznos žemės su dvarais aplinkui. LDK rūmų maršalka Jurgis Vadauskas-Petržkevičius vedė labai ilgas derybas ir galų gale pavyko pasirašyti taikos sutartį tarp Lenkijos karaliaus Žygimanto ir Prūsų. Vaduvų dvaras buvo valdomas dalimis 1632 m. pasidalinus tarp brolių Samuelio Vadausko-Petržkevičiaus ir Kristupo Vadausko-Petržkevičiaus. 1700 m. Vaduvų dvaras buvo padalintas į 4 dalis. Drauge valdomi ir Pamūšio, Dzievoniškių, Užbalių dvarai, Kiepurų ir Maldeikių kaimai.
1730 m. vienam iš Vaduvų savininkų Antanui Vadauskui-Petržkevičiui, LDK sargybininkui, priklausė Kampelų arba Kraštų dvaras. 1738 m. Kazimierui Vadauskui-Petržkevičiui priklausė Dzievoniškių, Danieliškių dvarai ir 2 iš 4 Vaduvos dvaro dalių. Petras Vadauskas-Petržkevičius nevedė, neturėjo palikuonių, todėl savo Vaduvų ir Dzievoniškio dvarų dalį 1743 m. padovanojo Vincentui Vadauskui-Petržkevičiui. Apie 1760 m. Vaduvų dvarą nupirko Andriaus Vadausko-Petržkevičiaus vaikaitis Stanislovas.
1800 m. Antanui Trajanui Vadauskui-Petržkevičiui priklausė 3/4 Vaduvų dvaro. Taip pat priklausė Bakanų ir Paobelių palivarkai. Apie 1850 m. Vaduvų dvaro šeimininkai dėl kažkokių nežinomų aplinkybių pasikeitė. Dvaro valdymą perėmė bajorai Kozielos-Poklevskiai. Apie 1857 m. buvo pastatyti prabangūs 3 aukštų mūriniai rūmai, kuriuos supo didelis parkas su tvenkiniais. Dvarui priklausė apie 300 ha dirbamos žemės ir apie 100 ha miško. 1913 m. antrajame dvaro pastate buvo įkurta pradinė mokykla, po karo mokykla buvo perkelta į Kandrėnėlių kaimą pas turtingą ūkininką Malelę.
Pirmojo pasaulinio karo metais (1915 m.) rusų kariuomenė pasitraukdama rūmus sudegino. Iš viso karo metais sunaikinta 18 dvaro (kitais duomenimis – 26) pastatų. Karui baigiantis, Kozielos-Poklevskiai grįžo į dvarą ir apsigyveno senajame ponų name, kuris 1918 m. taip pat sudegė. Tada šeimininkai persikėlė gyventi į dvaro klėtis.
1926 m. mirė dvaro savininkas Mykolas Kaziela (palaidotas Ukmergės apskrityje buvusiame Kazielų dvare), jo žmonos motina palaidota 1930 m. ant Vaduvų piliakalnio esančiose kapinėse. Po Mykolo mirties dvarą valdė jo žmona Alma Paklevska, kuri Vaduvų dvare negyveno. Reikalus tvarkė jos sūnus Karolis Kaziela-Paklevskis. Jo laisvas gyvenimo būdas smukdė dvarą - teko pardavinėti žemes. 1928 m. dvaras išparceliuotas. Karoliui Vincentui Kozielai-Poklevskiui (1869–1931) palikta neliečiama žemės ūkio norma 80 ha.
1940 m. sovietų valdžia dvarą nacionalizavo. 1941 m. birželį paskutinis dvaro savininkas Karolis Kaziela (g. 1907–?) ir jo motina Alma Kazielienė-Paklevska sovietų valdžios buvo ištremti į Altajaus kraštą, vėliau į Jakutiją. Kalėjo nuo 1942 m. Jakutijos lageriuose, o nuo 1943 m. – Jakutsko miesto lageryje. Paleistas 1958 m. spalio 8 d. Į Lietuvą negrįžo, o emigravo į Lenkiją. Karolio Kazielos žmona lenkė Irena su dviem vaikais Karoliu (g. 1935 m.) ir Vanda-Kristina (g. 1937 m.) paleista 1958 m. spalio 8 d. Į Lietuvą negrįžo, o emigravo į Lenkiją.
Iki šių dienų išliko tik Vaduvų dvaro sodybos tvarto, kepurinio vėjo malūno bei kitų pastatų liekanos. Vaduvų dvarą savo raštuose mini Lazdynų Pelėda.
1992 m. dvaro fragmentai įrašyti į Kultūros vertybių registrą.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Vaduvų dvaro sodyba Kultūros vertybių registre Archyvuota kopija 2016-11-19 iš Wayback Machine projekto.
- Vaduvų piliakalnis ir jo palydovai
- Poklevskių-Kozelų šeimos koplyčia-mauzoliejus Archyvuota kopija 2016-11-19 iš Wayback Machine projekto.