Teodolitas
|
Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius. |
Teodolitas – kampų matavimo prietaisas. Juo vietovėje matuojami arba atidedami horizontalieji ir vertikalieji kampai, bei tolimačiu pagal matuoklę nustatomi atstumai.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pirmą kartą prietaisas teodolitas paminėtas 1571 m. Leonard Digges knygoje “Pantometria”.[1] Knygoje aprašomas prietaisas turėjo padalomis sudalintą horizontalų skritulį, pritvirtintą ant vertikalaus strypo kartu su vertikaliu sugraduotu pusskrituliu. Kampai buvo atskaitomi panaudojant du pritvirtintus taikiklius, kuriais buvo nutaikoma į matuojamą objektą ir atskaitant atskaitą ties padala, prie kurios atsiduria taikiklis.
1782 m. Jesse Ramsden sukūrė teodolitą, kurį pavadino didžiuoju teodolitu (Great Theodolite), kurio horizontalusis skritulys buvo 0,91 m. skersmens, o svoris – 90 kg. Prietaisas turėjo 6 mikrometrus, kuriais naudojantis atskaitymo tikslumas padidėjo iki 1”.
Konstrukcija ir veikimo principas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagrindinės teodolito dalys tai vertikalusis ir horizontalusis skrituliai su limbais, kuriuose gaunama matuojamojo kampo projekcija ir atskaičiuojamos jį sudarančios kryptys.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Daumas, Maurice, Scientific Instruments of the Seventeenth and Eighteenth Centuries and Their Makers, Portman Books, London 1989 ISBN 978-0-7134-0727-3
- Lauryna Šiaudinytė, Baigiamasis magistro darbas „TACHEOMETRO KAMPŲ MATAVIMO SISTEMŲ TYRIMAS“, Vilnius, 2010