Tarptautinis režimas
Tarptautinis režimas – principai, normos, taisyklės ir sprendimų priėmimo procedūros, įtakojančios tam tikroje tarptautinių santykių srityje priimamus grupinius sprendimus. Skirtingai nei dvišaliai ar daugiašaliai susitarimai, režimai trunka ilgesnį laiką, kinta lėčiau, yra bendresnio pobūdžio. Principai ir normos yra vertinami kaip svarbesni ir pastovesni režimo komponentai, nei taisyklės ar procedūros. Keičiantis pirmiesiems, paprastai senąjį režimą keičia naujas arba vyksta jo skilimas.[1]
Tarptautiniai režimai egzistuoja įvairiose srityse, kuriose kyla tarpvalstybinis nesutarimas ir prireikia bendradarbiavimo: ekonomikoje (pavyzdžiui, laisvos prekybos režimas), gynyboje, transporte (tarptautinės civilinės aviacijos režimas), aplinkos apsaugoje (klimato kaitos režimas), teritoriniuose klausimuose (Antarkties, tarptautinių vandenų režimas) ir kitur. Jie skiriasi savo detalumu, geografine apimtimi, naryste. Režimai gali tapti formaliais, t. y. jų pagrindu priimamos konkrečios narius įpareigojančios sutartys, įkuriamos institucijos.[2] Tuo tarpu neformalūs režimai egzistuoja tik kaip vyraujančios normos ir nėra institucionalizuoti. To pavyzdžiu gali būti XIX–XX a. pradžioje tarptautiniuose santykiuose vyravęs kolonializmas ir su juo susijusios vertybės.[3]
Stephen D. Krasner įvardina tris pagrindines priežastis, dėl kurių įkuriami tarptautiniai režimai:[4]
- Racionaliai apskaičiuotas naudos siekimas. Režimo buvimas leidžia efektyviau įgyvendinti savanaudiškus kiekvieno dalyvio tikslus, suteikia konkretesnius, nei mažiau formalūs susitarimai ar atvira konfrontacija, derybų, apsikeitimo informacija rėmus, sumažina norimo rezultato pasiekimo kaštus.
- Politinė galia. Režimai matomi kaip priemonė sukurti palankią aplinką tam tikrų grupinių arba vienos valstybės siekiamų politinių tikslų įgyvendinimui.
- Normos ir principai. Režimas kyla iš jo dalyviams bendrų normų, principų, vertybių.
Anot politologo Oran R. Young, režimai susiformuoja spontaniškai (iš panašių įvairių šalių lūkesčių sąjungos be išankstinio detalaus planavimo), yra išsiderami (susitariama dėl režimo elementų) arba primetami (juos padiktuoja stipresnė išorinė jėga).[5]
Kiekviena tarptautinių santykių teorija režimus vertina skirtingai. Pavyzdžiui, realizmas didžiausią dėmesį teikia valstybių galios vaidmeniui kuriant ir palaikant režimus, o liberalizmas juos vertina kaip priemonę valstybėms išvengti konfliktų, lengviau derėtis ir efektyviau bendradarbiauti.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Stephen D. Krasner. International Regimes. Cornell University Press, 1983, p. 2-4
- ↑ Eric Brahm. International Regimes, September 2005, Beyond Intractability, the University of Colorado
- ↑ Donald J. Puchala, Raymond F. Hopkins. International Regimes: Lessons from Inductive Analysis. International Organization, Vol. 36, No. 2, International Regimes (Spring, 1982), pp. 245–275
- ↑ Stephen D. Krasner. International Regimes. Cornell University Press, 1983, p. 11-21
- ↑ Oran R. Young. International Cooperation: Building Regimes for Natural Resources and the Environment. Cornell University Press, 1989, p. 81-103