Sakoku
Sakoku (jap. 鎖国 = sakoku, liet. šalies uždarymas) – pagrindinė Tokugavos šiogūnato užsienio politikos koncepcija taikyta nuo XVII a. ketvirtojo dešimtmečio iki priverstinio atsivėrimo 1853 m.
Nors sakoku terminas buvo sukurtas neseniai (1801 metais), jo laikotarpiu vykdoma politika buvo nenauja: krikščionybės uždraudimas, tam tikrose vietose Tokugavų griežtai kontroliuojami prekybiniai santykiai su užsienio šalimis, draudimas atvykti ar apsistoti beveik visų užsienio valstybių piliečiams, draudimas eiliniams Japonijos gyventojams palikti šalį.[1] Sakoku politika buvo įtvirtinta per 1633–1639 metais priimtus įsakymus. Japonija šiuo laikotarpiu nebuvo visiškai izoliuota ar atsiskyrusi nuo pasaulio – buvo keletas uostų, per kuriuos japonai sėkmingai prekiavo su kitomis tautomis.[2] Laikotarpio pabaiga laikomi 1853 m., kai Metju Perio (Matthew Perry) vadovaujamas laivynas iš Jungtinių Amerikos Valstijų atvyko į Japoniją ir privertė pasirašyti bendradarbiavimo sutartį.
Priežastys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Istoriškai laikoma, kad pirmasis japonų susidūrimas su europiečiais įvyko 1543 metais, kai portugalai visiškai atsitiktinai atplaukė į Tanegašimos krantus. Šį susidūrimą Makao saloje gyvenantys portugalai įvertino kaip galimybę įgyti naujų prekybos partnerių bei platinti katalikybę. Kai paaiškėjo, jog to meto Japonija buvo tik pradėjusi plačiu mastu naudotis gausiais tauriųjų metalų ištekliais, buvo pasitelktos europietiškos technologijos sidabro lydymui ir išgryninimui ir XVI–XVII amžių sankirtoje Japonija tapo šalimi, kuri pagamina trečdalį viso pasaulio sidabro.[3] Japonai greitai suprato, kad tai jų šaliai nėra labai naudinga ir šie ištekliai gali bet kada baigtis, todėl buvo paskatinti mąstyti, kaip įmanoma būtų atsiriboti nuo portugalų bei ispanų įtakos. Šių dviejų šalių turimas ginklų ir patrankų arsenalas bei milžiniški laivai paliko didelį įspūdį Japonijos salų gyventojams. Tai prisidėjo prie šių tautų skleidžiamos katalikybės palankaus priėmimo, nes buvo suvokiama kaip naujiena, kuri gali paprastiems gyventojams suteikti geresnį gyvenimą.[4]
Trijų pavojų baimė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagrindinėmis priežastimis, dėl kurių buvo paskelbta ir vykdyta šalies izoliavimo politika, laikomos 3 pavojų baimės. Pirmoji baimė – būti užkariautais kitų užsienio šalių. Tokugavos šiogūnai siekdami įteisinti savo valdžią, turėjo eliminuoti išorinę įtaką. Matydama europiečių vykdomą politiką Azijoje, Japonijos vyriausybė aiškiai suprato potencialų užsienio imperialistinių valstybių pavojų. Tuo metu portugalai aktyviai plėtė įtaką Indijos vandenyno pakrantėse steigdami ten gyvenvietes, kurias būtų galima laikyti mažosiomis kolonijomis. 1570 metais Filipinai buvo užkariauti ispanų. Tuo metu olandai jau buvo įsitvirtinę Indonezijoje ir Formosoje. Japonijos vyriausybė siekė pašalinti Ispanijos ir Portugalijos kolonijinę ir religinę įtaką, nes tai buvo suvokiama kaip vis didėjanti grėsmė šiogūnato valdymo stabilumui ir taikai salyne. Antroji baimė buvo dėl vidaus neramumų, kadangi Tokugavų pasirinktas šalies valdymo modelis nebuvo labai stabilus ar saugus, daugybė žmonių nepritarė jų valdymui. Pavyzdžiui, pietvakarių Tozamos daimio regionas istoriškai buvo priešiškas centrinei, taip pat čia nemažą dalį gyventojų sudarė samurajai, kurie buvo nepatenkinti Tokugavų reformomis, nes iš samurajų buvo atimtas tiesioginis kaimų valdymas, jie buvo priversti persikelti į miestus bei neteko kitų privilegijų. Trečioji baimė buvo dėl augančio katalikų skaičiaus pietų Japonijoje bei Kiūšiū salyne. Tai buvo tie regionai, per kuriuo daugiausia buvo komunikuojama su išoriniu pasauliu bei kur atvykdavo daugiausiai užsieniečių bei katalikybės misionierių, kurie neretai skleisdavo religiją bei pamokslus, tad šiuose regionuose buvo daugiausiai vietinių japonų atsivertimų į krikščionybę. Visa tai naujai įsteigtam Tokugavos šiogūnatui kėlė rimtą pavojų.[5]
Politiniai motyvai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Paprastai laikoma, kad šiogūnatas nusprendė šalį labiau izoliuoti, siekdamas pašalinti pirmiausia Ispanijos ir Portugalijos kolonijinį ir religinį poveikį, kuris buvo suvokiamas kaip keliantis grėsmę šiogūnato stabilumui ir taikai salynuose. Be to, Tokugavų šiogūnai siekė kontroliuoti visą Japonijos užsienio politiką, kad gebėtų išlaikyti savo viršenybę pavaldinių atžvilgiu. Šiuo laikotarpiu Tozamos daimio plėtodami prekybinius tinklus su kitomis Rytų Azijos šalimis gaudavo nemažai pelno, kuris padėjo jiems stiprinti karinę jėgą bei karo pramonę. Todėl šiogūnai siekė apriboti daimių galimybes prekiauti su užsienio prekybininkais atvykstančiais laivais į Japoniją. Valdančiųjų tikslas buvo užtikrinti, kad nė vienas netaptų pakankamai galingas ar turtingas, kad galėtų tapti iššūkiu Tokugavų šiogūno valdžiai.[6] Šiam tikslui įgyvendinti buvo pradėta vykdyti sankin-kotai (参勤交代 sankin kotai, liet. pakaitinis lankymas) politika, pagal kurią stambūs daimio buvo priversti bent keletą mėnesių per metus praleisti tuometinėje Japonijos sostinėje Edo ir ten apgyvendinti savo šeimą visam laikui, kol jis bus išvykęs lankyti valdomų žemių.[7]
Dėl Šimabaroje statomos naujos pilies Matsukuros klanui dabartinėje Nagasakio prefektūroje pietvakarių Japonijoje buvo stipriai pakelti mokesčiai ir tai supykdė vietos valstiečius bei laisvuosius samurajus roninus (浪人rōnin). Vietinių katalikų persekiojimas tik sustiprino nepasitenkinimą, kuris išsivystė iki atviro sukilimo trukusio keturis mėnesius – nuo 1637 m. gruodžio 17 d. iki 1638 m. balandžio 15 d. Sukilėlių malšinimui Tokugavos šiogūnatas pasiuntė 125 000 karių, kurie sutriuškino sukilėlius po ilgos apgulties Haros pilyje. Pasibaigus sukilimui, sukilusių katalikų vadui Amakusai Širo (天草四郎 Amakusa Shirō) buvo nukirsta galva ir prasidėjo griežtas krikščionybės draudimas.[8]
| 1635m. šalies uždarymo įstatymas |
|---|
| 1. Japonų laivams griežtai draudžiama išvykti į užsienį. 2. Japonams nėra leidžiama išvykti iš šalies. Jei kuris nors japonas bandyti tai padaryti slaptai, jam turi būti įvykdyta mirties bausmė, o jo laivas turi būti konfiskuotas. 3. Jeigu japonas savavališkai grįžtų iš užsienio ten paviešėjęs, jam turi būti įvykdyta mirties bausmė. <...> 5. Kiekvienas informatorius, atskleidžiantis kunigų pasekėjų buvimo vietą, turi būti atitinkamai apdovanotas. Jei kas atskleidžia aukšto rango kunigo buvimo vietą, jam turi būti padovanota du šimtai sidabro gabalėlių. <..> 8. Visi į Japoniją atvykstantys laivai turi būti atidžiai apieškomi, dėl galimo nelegalaus misionierių įvežimo. |
Prekybos partneriai sakoku laikotarpiu[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Sakoku politikos laikotarpiu Japonija niekada nebuvo visiškai atsiribojusi ar savęs izoliavusi nuo išorinio pasaulio. Japonija tarptautiniu lygiu oficialiai plėtojo komercinius bei diplomatinius santykius su 5 tautomis.[9] Tuo pačiu visas šalies importas ir eksportas tapo labai griežtai ribojamas ir dažniausiai nukreiptas per Nagasakio uostą. Čia vyko prekyba su kinais bei olandais, kurie vieninteliai turėjo teisę apsigyventi Nagasakyje jiems skirtose teritorijose. Kinams buvo leista prekiauti su Riūkiū karalystės gyventojais. Japonai eksportavo savo prekes per tuometinę Ezo (dabar Hokaido) salą ainu tautos žmonėms bei per Cušimos salą buvo prekiaujama su tuometine Čosono dinastija Korėjoje. Išskyrus šiuos atvejus, japonams buvo draudžiama palikti savo šalį. Kinai, korėjiečiai, olandai ir riūkiečiai buvo vieninteliai užsieniečiai, kuriems sakoku politikos laikotarpiu buvo leidžiama atvykti ar kartais net apsigyventi Japonijoje prekybiniais ar diplomatiniais tikslais.[10] Olandų politika Japonijos atžvilgiu skyrėsi nuo kitų Europos valstybių, todėl jiems pavyko išvystyti su Japonija įvairialypius prekybos ir bendradarbiavimo santykius. Olandai vykdė visus japonų pageidavimus bei reikalavimus, ir, nors buvo atidžiai stebimi, jiems buvo oficialiai leista apsigyventi Japonijoje. Olandai savo lojalumą japonams įrodė juos parėmę puolant krikščionių tvirtovę, todėl skirtingai nuo kitų tautų olandai nebuvo kaltinami krikščionybės skleidimu.[11]
|
Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus – Kalbos stilius, vertiniai Jei galite, sutvarkykite. |
Sakoku įtaka[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1601 metais, pasibaigus Sekigaharos mūšiui, šiogūnatas įpareigojo daimius pasirašyti lojalumo priesaiką, pagal kurią jie prisiekė laikytis visų Edo miesto įstatymų ir nesuteikti apsaugos ar prieglobsčio šiogūnato priešams. Tai buvo pats svarbiausias dokumentas ir vien jos pasirašymo faktas parodė, kokią koncentruotą valdžią turėjo tuo metu valdantis Tokugava Ieyasu (徳川 家康 Tokugawa Ieyasu) prieš savo pavaldinius.[12] Olandai japonams padėjo ne tik plėtoti prekybą, bet ir buvo pagrindinis išorinio pasaulio informacijos šaltinis ir nuolat teikė žinias apie Vakarus. Japonai buvo ypatingai susidomėję olandų vykdomais moksliniais tyrimais bei atradimais, kurie tuo metu atrodė ženkliai pranašesni ir išsivystę nei kinų. Nepaisant vykdomos šalies izoliavimo politikos, Japonija nenutolo nuo Vakarų technologijų bei medicinos pažangos per olandų atvežtas knygas ir šios kalbos mokymąsi. Daugiausia dėmesio sulaukė knygos apie mokslo pažangą, mediciną, geografiją ir ginklus. Siekdami veiksmingai reaguoti į didėjantį užsienio valstybių spaudimą, japonai nusprendė, kad būtina didinti ir tobulinti turimą ginkluotę vystymąsi, o tam nebuvo jokio kito metodo nei išmokstant olandų kalbą. Pritaikant šias kalbines žinias ir prižiūrimiems olandų, japonams pavyko išvystyti sėkmingą geležies, laivų statybos ir ginklų pramonę.[13]
Sakoku pabaiga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Sakoku pabaiga gali būti laikoma, kai 1852 metais Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Milardas Filmorė (Millard Fillmore) nurodė karinio laivyno komodorui Metju Periui vykti į Japoniją ir priversti jos žmones atverti savo jūrų uostus prekybai su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis. 1853 metų liepos 8 dieną komodoras Peris į Edo įlanką atvyko su keturiais karo laivais, japonai jiems pasiūlė bendradarbiavimą per iki tol veikusį santykiams su užsieniu Nagasakio uostą, tačiau šis siūlymas buvo atmestas. 1854 metų vasario 13 dieną šis komodoro Metju Perio vadovaujamas laivynas grįžo su dviguba jėga – atplaukė aštuoni karo laivai ir buvo pareikalauta pasirašyti bendradarbiavimo sutartį tarp Jungtinių Amerikos Valstijų ir Japonijos bei pagrasinta, jog jie neišvyks, kol susitarimas nebus įvykdytas. Po beveik mėnesį trukusių derybų japonai nusileido ir buvo pasirašyta Kanagavos konvencija, kuri skelbė, kad Japonijos uostai privalo įsileisti iš Jungtinių Amerikos Valstijų atplaukiančius laivus ir tai laikoma oficialia Japonijos izoliavimo politikos laikotarpio pabaiga.[14]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Brook, T. & Wakabayashi B. T., 2000, Opium Regimes: China, Britain, and Japan 1839–1952, University of California Press, Berkeley, p. 55-56
- ↑ Wakabayashi, B. T., 1986, Anti-Foreignism and Western Learning in Early Modern Japan: The New Theses of 1825. Harward University Press, United States of America, p.61
- ↑ Lawer, M. S., 2011, The Sakoku Edicts and the Politics of Tokugawa Hegemony, Cambria Press, New York, p.5
- ↑ Braudel, F.,1993, A History of Civilizations, Penguin Group, New York, p.286-289
- ↑ Beauchamp, E. R., 1998, Dimensions of Contemporary Japan: A Collection of Essays, Garland Publishing, USA, p.110-115
- ↑ Sansom, G. B., 1993, JAPAN: A Short Cultural History. Charles E. Tuttle Company, Tokyo, p.445
- ↑ Sansom, G. B., 1993, JAPAN: A Short Cultural History. Charles E. Tuttle Company, Tokyo, p.447
- ↑ Boxer, C.R., 1951,The Christian Century in Japan 1549-1650, University of California Press, Los Angeles, p. 383
- ↑ Karakaya, E., 2016. The Sakoku Policy of Tokugawa Bakufu: Legitimacy, sovereignty, independence, p.1 Prieiga per internetą: http://www.academia.edu/28999813/THE_SAKOKU_POLICY_OF_TOKUGAWA_BAKUFU_Legitimacy_sovereignty_independence [žiūrėta 2017 lapkričio 05 d.].
- ↑ Brook, T. & Wakabayashi B. T., 2000, Opium Regimes: China, Britain, and Japan 1839–1952, University of California Press, Berkeley, p. 55-56
- ↑ Takano, Y., Foreign Influence and the Transformation of Early Modern Japan, p.84. Prieiga per internetą: http://history.emory.edu/home/documents/endeavors/volume3/YayoriTakano.pdf Archyvuota kopija 2017-11-18 iš Wayback Machine projekto. [žiūrėta 2017 lapkričio 14 d.].
- ↑ Sansom, G. B., 1993, JAPAN: A Short Cultural History. Charles E. Tuttle Company, Tokyo, p.445
- ↑ Takano, Y., Foreign Influence and the Transformation of Early Modern Japan, p.85. Prieiga per internetą: http://history.emory.edu/home/documents/endeavors/volume3/YayoriTakano.pdf Archyvuota kopija 2017-11-18 iš Wayback Machine projekto. [žiūrėta 2017 lapkričio 14 d.].
- ↑ Lubar, S., In the Footsteps of Perry: The Smithsonian Goes to Japan, p.25-28. Prieiga per internetą: http://www.jstor.org/stable/3378751 [žiūrėta 2017 lapkričio 13 d.].