Prozodija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Prozodija (sen. gr. προσῳδία 'kirtis')[1] – antikinėje gramatikoje atsiradęs mokslas apie kirtį (pirmiausia graikų kalbos muzikinį), nagrinėjantis skiemenis kirčio ir trukmės atžvilgiais. Šiuo metu prozodijos sąvoka nevienareikšmė, ji taikoma keliose mokslo šakose.

  • Prozodija fonetikoje – mokslas apie kirtį, priegaidę, intonaciją, t. y. apie suprasegmentinius skambesio vienetus.
  • Prozodija eilėdaroje – mokslas apie metrui svarbius kalbos elementus, pavyzdžiui, pauzę, skiemenis (ilguosius ir trumpuosius, kirčiuotus ir bekirčius). Eilėdaroje prozodijos sąvoka vienareikšmiškai neapibrėžta, čia prozodija gali būti vertinama kaip ritmikos sinonimas.

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Prozodija, prozodika. // Дудьев В. П. Психомоторика: словарь-справочник, 2008.