Pabaltijo gubernijos

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Pabaltijos gubernijų žemėlapis 1914 m.

Pabaltijo gubernijos (arba Pabaltijo kraštas, Ostzės kraštas; rus. Прибалтийский край, Остзейский край) – Rusijos imperijos pasienio teritorija XVIII–XIX a., kurią sudarė trys gubernijos: Estijos gubernija, Vidžemės gubernija ir Kuršo gubernija. 1897 m. čia gyveno 2,39 mln. žmonių.[1]

Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pabaltijo gubernijų etninė sudėtis pagal 1881 m. reviziją

XX a. pradžioje krašte daugiausia gyveno latviai ir estai (apie 85 proc.), Baltijos vokiečiai (6%) ir rusai (5%). Nors 1876 m. kraštas neįėjo į vieną administracinį vienetą (generalgubernatoriją), tačiau daugeliu atžvilgių šios trys gubernijos turėjo daug bendro tarpusavyje ir skyrėsi nuo Rusijos. Dėl istorinių priežasčių buvo ryškūs kultūriniai skirtumai nuo Rusijos, Dorpate veikė vokiškas universitetas, buvo ypatinga luominė padėtis, skirtingos žemėvaldos ir civilinės teisės formos. Lifliandijoje ir Estliandijoje buvo anksčiau nei likusioje imperijos dalyje panaikinta baudžiava (1817 m.).

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]