Merguva

Koordinatės: 55°3′15″ š. pl. 22°2′45″ r. ilg. / 55.05417°š. pl. 22.04583°r. ilg. / 55.05417; 22.04583
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Merguva
Ežeras nuo šiaurinio kranto apžvalgos bokšto
Ežeras nuo šiaurinio kranto apžvalgos bokšto
Ežeras nuo šiaurinio kranto apžvalgos bokšto
Vieta Pagėgių sav., Lietuvos vėliava Lietuva
Plotas 0,444 km²
Kranto linijos ilgis 6,82 km
Kilmė upinis (senvaginis)
Didžiausias gylis 3,5 m
Įteka Skraudupis, M-1
Žemėlapis rodantis vietą.
Merguva
Koordinatės 55°3′15″ š. pl. 22°2′45″ r. ilg. / 55.05417°š. pl. 22.04583°r. ilg. / 55.05417; 22.04583

Merguva – senvaginis ežeras vakarų Lietuvoje, Pagėgių savivaldybėje, apie 4,5 km į pietus nuo Lumpėnų, priešais Ragainę, prie Nemuno dešiniojo kranto. Ilgis šiaurės vakarų – pietryčių kryptimi 3,3 km, plotis iki 0,21 km. Altitudė 4,1 m. Gylis siekia ~3,5 m. Ežeras senvaginis (žiogė), lanko formos. Potvynių metu užliejamas Nemuno vandens. Krantai žemi, aplink plyti sukultūrintos lankos. Įteka Skraudupis ir M-1 upelis (iš Bitežerio), vakaruose protaka jungiasi su Nemunu. Į pietryčius nuo Merguvos yra Bitežeris – tos pačios senvagės dalis (prieš 150 metų šios dalys jungėsi)[1]. Rytinėje pakrantėje eina kelias  4229  VilkyškiaiBitėnaiPanemunė  ir stūkso Bitėnų miškas.

Į šiaurę nuo Merguvos įsikūrę Bitėnai.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Merguva, senovėje dar vadinta Mergežeriu (Mergilsee), minima XIV a. kryžiuočių kelių aprašymuose.[2]

Pavadinimas Merguva galimai kilęs nuo žodžio merga, mergelė, bet neatmestina ir kur kas archajiškesnė kilmė nuo šaknies mer- (plg. „marios“, av. marγā „pieva“), taip pat žr. latv. merga, mārgā „menkas lietus“, ček. mrholiti „lynoti“ ir pan.[3]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Merguva. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. // psl. 52
  2. „Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai“ I t. Norbertas Vėlius, Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. T.1: 432 psl.
  3. Aleksandras Vanagas. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. – Vilnius: Mokslas, 1981. // psl. 211–212