Kretingos kapinynas

Koordinatės

55°54′03″š. pl. 21°14′53″r. ilg. / 55.900954°š. pl. 21.248108°r. ilg.

Vieta

Kretingos rajonas

Seniūnija

Kretingos seniūnija

Naudotas

X–XIII a.

Žvalgytas

1959, 1982, 1988, 1992, 2008 m.

Tirtas

1909, 1912, 1983 m.

Registro Nr.

u. k. 12308 /A1822; IP2462A/

Kretingos, Padvarių kapinynas (regioninio reikšmingumo lygmens valstybės saugoma kultūros vertybė, turinti archeologinį ir kraštovaizdžio vertingųjų savybių pobūdį: unikalus kodas 12308, senas registro kodas A1822, senas kultūros paminklų sąrašo Nr. IP2462A) – kapinynas pietvakarinėje Kretingos rajono savivaldybės teritorijos dalyje, Padvariuose (Kretingos seniūnija), prie šiaurinio Kretingos miesto pakraščio, Akmenos kairiajame krante, prie Kretingos dvaro tvenkinio.

Vieta[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Įrengtas kyšulyje, įsiterpiančiame į Akmenos ir bevardžio jos kairiojo intako santaką. Vakarinėje dalyje stovi akmenų mūro Kretingos dvaro ūkinis pastatas, pietrytiniu, pietiniu ir pietvakariniu pakraščiu praeina Salantų gatvė. Likusi dalis dirvonuoja.

Pietryčių-pietų pusėje palei gatvę (kelią Kretinga–Salantai) išmūryta akmeninė sienelė, kurios pietinėje dalyje pritvirtintas seno pavyzdžio archeologijos paminklo anotacinis ženklas. Pietvakariniu pakraščiu gatve eina takas į Kretingos (Padvarių) kapines (senasis Darbėnų kelias).

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Smarkiai apnaikintas XVIII–XX a. statant Kretingos dvaro ir Kretingos tarybinio ūkio-technikumo pagalbinius ūkinius, gamybinius ir gyvenamuosius pastatus, plečiant kelią Kretinga–Salantai, tiesiant vandentiekio tinklus.

1972–1988 m. buvo respublikinės reikšmės archeologijos paminklas,^[1] 1993 m. įrašytas į naujai išaiškinamų istorijos ir kultūros paminklų sąrašą (šifras IP2462A), 2004 m. – į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registro archeologinių vietų sąrašą (registro kodas A1822),^[2] 2005 m. pripažintas valstybės saugoma kultūros vertybe.^[3]

Tyrimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1909, 1912 m. tyrė Vladas Nagevičius, 1983 m. – Ignas Jablonskis. 1959 m. žvalgė Juozas Mickevičius, 1982 m. – Mokslinė metodinė kultūros paminklų apsaugos taryba (tyrimų vadovas Romas Olišauskas), 1988 m. – Julius Kanarskas ir Donatas Butkus, 1992 m. – Lietuvos kultūros paveldo mokslinis centras (tyrimų vadovas Vilnius Morkūnas), 2008 m. – Donatas Butkus (Kretingos muziejus).

Iš viso ištirtas apie 664 m² plotas, aptikta 53 (51 sudeginto ir 2 nedegintų) mirusiųjų kapai ir 14 sunaikintų kapų vietos. Mirusieji laidoti su įkapėmis: rasta įmovinių ir įtveriamųjų žeberklinių ietigalių, dviašmenis kalavijas, peilių, dalgelių, skiltuvų, žąslų, svarstyklių svorelių, papuošalų – vytinių antkaklių, pasaginių segių, apyrankių, žiedų.^[4]

Datuojamas X–XIII a.

Kapinyno vakarinėje dalyje aptikti I tūkstantmečio pr. m. e. pab. – I tūkstantmečio m. e. pr. senovės gyvenvietės kultūrinio sluoksnio žymių su kauliniais dirbiniais, lipdytu miniatiūriniu puodeliu bei lipdytos keramikos šukių grublėtu ir spurgeliais puoštu paviršiumi.^[5]

Radinius saugo Valstybinis Ermitažas (Rusija), Vytauto Didžiojo karo muziejus ir Kretingos muziejus.^[6]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

↑ Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas. – Vilnius, 1973
↑ Valstybės žinios – 2004, balandžio 1. – Nr. 48. – P. 8
↑ Kretingos, Padvarių kapinynas. – Kultūros vertybių registras Archyvuota kopija 2016-11-19 iš Wayback Machine projekto.
↑ Vladas Nagevičius. Kiti mano prieškariniai tyrinėjimai Žemaičiuose. – Senovė. – Kaunas, 1935. – T. 1. – P. 66
Ignas Jablonskis. Kretingos plokštinio kapinyno tyrinėjimai. – Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1982 ir 1983 metais. – Vilnius: Lietuvos TSR mokslų akademijos Istorijos institutas, 1984. – P. 75–76
Julius Kanarskas. Kretingos plokštinis kapinynas. Kretinga, 1990 m. – Kretingos muziejaus mokslinis archyvas. – F. 1. – B. 40
↑ Ignas Jablonskis. Kretingos m. senkapio Nr. 1 tyrinėjimai. Kretinga, 1983. – Lietuvos istorijos instituto rankraštynas. – F. 1. – B. 1056
↑ Adolfas Tautavičius. Kretingos kapinynas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 18 psl.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

„Kretingos, Padvarių kapinynas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2017-09-05.
Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1982 ir 1983 metais^{[neveikianti nuoroda]}
Kretingos (Padvarių) kapinynas. – LIMIS^{[neveikianti nuoroda]}

[1] Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas. – Vilnius, 1973

[2] Valstybės žinios – 2004, balandžio 1. – Nr. 48. – P. 8

[3] Kretingos, Padvarių kapinynas. – Kultūros vertybių registras Archyvuota kopija 2016-11-19 iš Wayback Machine projekto.

[4] Vladas Nagevičius. Kiti mano prieškariniai tyrinėjimai Žemaičiuose. – Senovė. – Kaunas, 1935. – T. 1. – P. 66
Ignas Jablonskis. Kretingos plokštinio kapinyno tyrinėjimai. – Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1982 ir 1983 metais. – Vilnius: Lietuvos TSR mokslų akademijos Istorijos institutas, 1984. – P. 75–76
Julius Kanarskas. Kretingos plokštinis kapinynas. Kretinga, 1990 m. – Kretingos muziejaus mokslinis archyvas. – F. 1. – B. 40

[5] Ignas Jablonskis. Kretingos m. senkapio Nr. 1 tyrinėjimai. Kretinga, 1983. – Lietuvos istorijos instituto rankraštynas. – F. 1. – B. 1056

[6] Adolfas Tautavičius. Kretingos kapinynas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 18 psl.

[1]

[2]

[3]

[4]

[5]

[6]