Koncertas fortepijonui Nr. 23 (Mocartas)

Koncertas fortepijonui Nr. 23 A-dur (K488) – austrų klasikinės muzikos kompozitoriaus V. A. Mocarto koncertas fortepijonui, parašytas 1786 metais.

V. A. Mocartas „Koncertą fortepijonui Nr. 23“ A mažoro tonacijoje užbaigė 1786 m. kovo 2 d., kaip pažymėta jo asmeniniame žurnale. Anksčiau buvo tikima, kad koncertus Nr. 22, 23 ir 24 jis parašė norėdamas juos atlikti trijuose prenumeruojamuose koncertuose Vienoje, tačiau šiuo metu dėl to nėra tikra. V. A. Mocartas tuo metu dar buvo užsiėmęs darbu ties opera „Figaro vedybos“, kurios premjera turėjo įvykti tų metų gegužės 1 d. Nežinoma, ar ir kada V. A. Mocartas atliko koncertą Nr. 23.

Iš išlikusio autorinio rankraščio matyti, kad V. A. Mocartas fortepijono partiją užrašė iš vieno karto, išskyrus tik kelis pataisymus, skirtingai nuo daugelio kitų koncertų, kuriuose fortepijono partijai skirti orientaciniai pažymėjimai. Taip pat pirmajai koncerto daliai kompozitorius užrašė kadenciją. Rašydamas koncertą V. A. Mocartas naudojosi ankstesnės muzikos, parašytos tarp 1784 m. kovo ir 1785 m. vasario, juodraščiu, kuriame buvo apie 145 taktus. „Koncertas fortepijonui Nr. 23“ nebuvo išleistas V. A. Mocartui esant gyvam. Jo partijų rankraščius apie 1800 m. įsigijo leidėjas J. A. Andrė. Išliko to laikmečio koncerto antrosios dalies rankraštis su pažymėtomis ornamentuotėmis. Koncertas išspausdintas tik XIX a. viduryje.

„Koncertas fortepijonui Nr. 23“ tapo vienu iš populiariausių V. A. Mocarto koncertų. Aukštai vertinamas dėl melodijinio paprastumo ir lyrizmo. Orkestro partijose V. A. Mocartas obojus pakeitė klarnetais, kurie tuomet dar buvo reti instrumentai. Viename iš laiškų kompozitorius paminėjo, kad nesant klarnetų, jų partijos turėtų buti atliktos su smuiku ir altu. Prie minkštesnio, beveik kamerinės muzikos orkestruotės garso prisideda tai, kad nenaudojami timpanai ir trimitai.