Knygnešių šaltinis
|
Šį puslapį ar jo dalį reikia suformatuoti pagal Vikipedijoje taikomus reikalavimus. Jei galite, sutvarkykite. |
Knygnešių šaltinis – šaltinis Vilkų kaime (Plungės rajonas), vakarinėje senojo Plungė-Žemaičių Kalvarija trakto (dabar Knygnešių g.) pusėje. 2016 m. paskelbtas valstybės saugomu gamtos paveldo objektu.[1]
Aplinka[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vilkų kaimas žinomas ir senesniu pavadinimu – Alkai. Toks kaimo pavadinimas neatsiejamas nuo kaime buvusio senovės baltų šventvietės komplekso (Vilkų alkakalnis, Knygnešių šaltinis, Alkupio ir Blindupio upelis). Remiantis istoriko Vykinto Vaitkevičiaus tyrimais, šį kompleksą sudarė alkas (šventvietė), vandens telkinys (upė, upelis, ežeras) ir šaltinis.
Vandens fizinės ir cheminės savybės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
2012 m. rugpjūčio 29 d. Lietuvos geologijos tarnyba atliko šaltinio vandens fizinių ir cheminių savybių tyrimą. Nustatyta, kad vanduo švarus, skaidrus ir bekvapis. Vandens temperatūra 8,3 °C. Vanduo silpnai šarminis (pH – 7,56). Savitasis elektros laidis (SEL – 437 mS/cm), vandens oksidacinis ir redukcinis potencialas (Eh=+25mV), deguonies kiekis (O2=,7 mg/l). Nėra geležies nuosėdų.
Šaltinio vanduo gėlas, turi mažai mineralinių medžiagų. Ištirpusių mineralinių medžiagų koncentracija 411 mg/l. Jis santykinai kietas, pasižymintis nedideliu karbonatiniu (5,14 mg-ekv/l), virinant lengvai pašalinamu, kietumu. Vandenyje aptikti nedidelis kiekis nitrato (3 mg/l) ir chlorido (11 mg/l) kiekis, nedaug organinės medžiagos (permanganato skaičius 2,2 mg/l). Ištirpusios vandenyje geležies koncentracija 0,0 mg/l.
Šaltinio vanduo priskiriamas kalcio, magnio hidrokarbonatiniam tipui.[2]
Pavadinimo kilmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Senasis šaltinio pavadinimas nežinomas. Knygnešių šaltinio pavadinimą lėmė glaudus ryšys su knygnešyste. Šis šaltinis buvo knygnešių, einančių su draudžiamomis knygomis iš Rytų Prūsijos (Karaliaučiaus kr.) į Alsėdžius arba Žemaičių Kalvariją, sustojimo, poilsio vieta bei ženklas, kad gretimoje Bernotų sodyboje galima apsistoti poilsiui, paslėpti knygas.[3] Šį šaltinį ir gretimą knygnešių globėjų Bernotų sodybą mini žinomas knygnešys Jurgis Gudas.
Pasakojimai ir tikėjimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Greta šaltinio stovi 1983 m. plungiškių Emilijos ir Algirdo Mikulskių pastangomis paslapčia pastatytas koplytstulpis[1] bei 2014 m. Žemaitijos nacionalinio parko pastangomis įrengtas informacinis stendas.
Pasakojama, kad važiuojantys į Žemaičių Kalvarijos atlaidus, einančios ten eisenos nuo Plungės pusės visada šioje vietoje sustodavo pailsėti, pietaudavo, o kunigai organizuodavo pamaldas.[4]
Pasak I. Končiaus – „vieta stebuklinga“. Sakoma, kad šio šaltinio vanduo turi gydomųjų savybių regėjimo negalias turintiems. Ir dabar prie šaltinio apsilanko jo gydomosiomis galiomis tikintys žmones. Kad vieta buvo saugoma, parodo ir pagal vietinių gyventojų pasakojimus prie šaltinio augusios didžiulės eglės, „kad net du žmones neapglėbs“.
Vietiniai gyventojai prisimena, kad „vasaros sausrų metu į šį šaltinį semtis vandens atvykdavo net iš Alsėdžių apylinkių“ (V. Vilnaitė. Vilkų km.).
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 „Knygnešio dienos paminėjimas prie Knygnešių šaltinio“. Žemaitijos nacionalinio parko direkcija. 2017-03-17. Nuoroda tikrinta 2024-05-15.
- ↑ P. Gedžiūnas ir kt. Lietuvos šaltiniai ir versmės: Žemaitijos nacionalinis parkas. – Vilnius. 2014.
- ↑ „Knygnešių šaltinis“. saugoma.lt. Nuoroda tikrinta 2024-05-15.
- ↑ V. Vaitkevičius. Senosios Lietuvos šventvietės: Žemaitija – Vilnius. 1998.
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
| ||||||||||||||||||||