Jobas
Jobas (hebr. אִיּוֹב – priešas, ivrit. – persekiojamasis) – Senajame Testamente aprašytas asmuo, kuris buvęs itin turtingas, tačiau Dievas atėmęs iš jo viską, ką šis turėjo: Jobas netekęs dešimties vaikų – septynių sūnų, trijų dukrų, turtų, namų, sveikatos. Vis dėlto Jobas nepaklausęs žmonos ir nepradėjo keikti Dievo. Trys Jobo aplankyti atėję draugai buvę tikri, kad visų nelaimių priežastis – paties Jobo ydos. Tačiau Jobas supratęs, kad jo draugai nėra teisūs. Jaunuolis Elihuvas pasakęs Jobui, kad jis verčiau nesitiki perprasti Dievo sumanymų.
Jobas taip pat gerai suvokė, kad yra glaudus ryšys tarp Dievo ir artimo meilės – tikrasis Dievo pažinimas neatsiejamas nuo rūpesčio neturtingaisiais: „Jis gynė vargšų ir skurdžių teises, todėl jam ir sekėsi. Ar tai nebuvo tikras manęs pažinimas“ (Jer 22,16).
Galiausiai Dievas grąžino Jobui sveikatą, turtus, jam gimė tiek pat sūnų ir dukterų.[1]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Biblijos enciklopedija. Alna litera. Vilnius, 1993 m.