Italijos Egėjo salos

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Isole italiane dell'Egeo
Italijos Egėjo salos
Italijos kolonija
←
1912 – 1947 →
Flag herbas
Vėliava Herbas
Sostinė Rodas
Valdymo forma kolonija
Era Imperializmas
 - 1912 m. Italijos-Turkijos karo pabaiga 1912 m.
 - 1947 m. Paryžiaus taikos sutartis su Italija 1947 m.

Italijos Egėjo salos (it. Isole italiane dell'Egeo; gr. Ιταλικά νησιά του Αιγαίου), Italijos Dodekanesas (it. Dodecaneso Italiano) – 1912-1947 m. Italijos karalystei priklausiusi valda iš 12 didesnių ir daugelio smulkių salų pietrytinėje Egėjo jūros dalyje.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dodekanesą, išskyrus Kastelorizą, Italijos karalystė okupavo 1912 m. Italijos-Turkijos karo metu. Italija buvo sutikusi grąžinti salas Osmanų imperijai pagal 1912 m. Ouchy sutartį.[1], tačiau neaiškiai suformuluotas tekstas leido veikti laikinajai itališkai salų administracijai. Pagal 1923 m. Lozanos sutarties 15 straipsnį Turkija galutinai atsisakė visų teisių į Dodekanesą. Pirmojo pasaulinio karo metais Prancūzija laikinai okupavo Kastelorizą, kurį Italija aneksavo (iš Osmanų imperijos) 1919 m.[2]

Fašistinė Italija formaliai aneksavo Dodekanesą kaip Possedimenti Italiani dell'Egeo.[3]

Italijos ineresai Dodekanese buvo pagrįsti strateginiais tikslais, buvo ketinama jomis remtis toliau formuojant Italijos imperiją.[4] Lero ir Patmo salose buvo įkurtos Italijos karalkiškojo laivyno bazės.[4]

Administracinė politika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1923 m. karinius valdytojus pakeitė civiliniai gubernatoriai. Italų politika vietinių gyventojų atžvilgiu turėjo dvi fazes:

  • Gubernatorius Mario Lago, liberalus diplomatas, skatino taikų etniškai skirtingų grupių ir italų sugyvenimą, palaikė švelnią integraciją. Pvz., Lago italams kolonistams suteikdavo žemės ir skatino mišrias santuokas su vietiniais graikais.[3]
  • Jo įpėdinis gubernatorius Cesare Maria De Vecchi diegė priverstinę italianizaciją.

1929 m. Pizos universitete buvo įvestos stipendijos studentams iš Dodekaneso, tai turėjo platinti italų kultūrą ir kalbą tarp vietinių profesionalų.[5] Vienintelė sritis, kur Lago neieškojo kompromisų, buvo religija. Graikų stačiatikių apeigos buvo slopinamos, leidžiamos tik katalikiškos.[3] Italų valdžia stengėsi apriboti Graikų stačiatikių bažnyčios įtaką, nesėkmingai bandė organizuoti vietinę autonominę Dodekaneso bažnyčią.[5]

Salose veikė fašistinės jaunimo organizacijos, pvz., Opera Nazionale Balilla. Italų valdžia skatino vardų italinimą.[5] Juridinis salų statusas buvo tarpinis (possedimento) tarp kolonijos ir pačios Italijos. Salų gyventojai formaliai buvo Italijos piliečiai, tačiau neturėjo visų piliečių teisių, jie neprivalėjo tarnauti Italijos kariuomenėje.[3]

Gubernatoriaujant De Vecchi (nuo 1936 iki 1940 m.) , tvirtam ir lojaliam fašistui, italianizacija tapo grubi.[5] Italų kalba tapo priverstine švietime ir viešajame gyvenime. Graikų kalba mokyklose liko tik kaip pasirenkamas dalykas.[3][5] Valdant Lago saliečiai galėdavo išsirinkti savo merus, o 1937 m. salose įtvirtinta fašistinė sistema, kiekvienoje [[Komuna {Italija}|komunoje]] buvo paskirti podestos.[5] 1938 m. salose ėmė veikti Italijos rasiniai įstatymai, vietiniai įstatymai buvo rpiderinti prie Italijos įstatymų.[5]

Italų kolonistų kėlimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Italų valdžios pastangos keldinti italus kolonistus į salas nebuvo labai sėkmingos. 1936 m. Dodekanese gyveno 16711 italų, kurių dauguma gyveno Rodo ir Lero salose.[5] Rode ir Kose gyvenę italai buvo ūkininkai, gyvenę naujai kurtose žemės ūkio gyvenvietėse. O Lero italai daugiausia buvo kariuomenę aptarnavę darbuotojai, gyvenę kariuomenės bazėse naujai italų pastatytame mieste Portolage (dabartinis Graikijos miestas Lakki).[5]

Viešieji statiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Musolinis siekė Dodekaneso salas paversti Italijos kolonijinės imperijos vitrina, tad ėmėsi stambių statybų archipelage.[6] Buvo tiesiami nauji keliai, statomi monumentalūs statiniai (fašistinio stiliaus architektūra). Statybose kartais naudojo priverstinį graikų darbą.[6]

Salose iki šiol stovi daug itališkosios architektūros pavyzdžių:[7]

  • Grande Albergo delle Rose (dabar „Casino Rodos“), 1927 m., architektai Florestano Di Fausto ir Michele Platania. Stilius – arabų, Bizantijos ir Venecijos stilių mišinys.
  • Casa del Fascio (Rodo fascijos namas, dabar miesto rotušė), 1939 m., tipiškas fašistinės architektūros pavyzdys.
  • San Giovanni katalikų bažnyčia, 1925 m., architektas Di Fausto. Šv. Jono ordino viduramžių katedrinės bažnyčios rekonstrukcija.
  • Teatro Puccini (dabar Rodo miesto Nacionalinis teatras). 1937 m., 1200 vietos.
  • Palazzo del Governatore (Gubernatoriaus rūmai, dabar Dodekaneso prefektūros įstaigų pastatas), 1927 m., architektas Di Fausto. Venecinis stilius.
  • Villaggio rurale San Benedetto (dabar Kolymbia kaimas), 1938 m. pastatytas kaimas, pavyzdinis kaimas su visomis šiuolaikinėmis paslaugomis.
  • Portolago miestas (dabar Lakki) Lero saloje, pastatytas 1938 m., tipiškas Italijos racionalizmo stilius.
  • Grande Albergo delle Rose
    Grande Albergo delle Rose
  • Palazzo del Governatore
    Palazzo del Governatore
  • Casa del Fascio
    Casa del Fascio
  • Buvusi San Giovanni katalikų bažnyčia
    Buvusi San Giovanni katalikų bažnyčia

Italai atidžiai išžvalgė salas (pirmas kartas istorijoje) ir ėmė diegti masinį turizmą Rodo ir Koso salose.[6] Mažesniosios salos liko primirštos, jose niekas nebuvo statoma ir vystoma.[6]

Administracinis skirstymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sala (skliausteliuose itališkas pavadinimas) Plotas Gyventojų skaičius
Rodas (Rodi) ir gretimos salelės 1412 km² 60 244
Patmas (Patmo) ir gretimos salelės 57,1 km² 3214
Lipsai (Lisso) 17,4 km² 993
Kalimnas (Calino) ir gretimos salelės 128,2 km² 15 338
Kosas (Coo) 296 km² 20,003
Astipalėja (Stampalia) ir gretimos salelės 113,6 km² 1767
Nisiras (Nisiro) ir gretimos salelės 48 km² 2375
Simė (Simi) ir gretimos salelės 63,6 km² 6176
Tilas (Piscopi) ir gretimos salelės 64,3 km² 1227
Chalkė (Calchi) ir gretimos salelės 30,3 km² 1476
Karpatas (Scarpanto) ir gretimos salelės 306 km² 7893
Kasas (Caso) ir gretimos salelės 69,4 km² 1913
Megistė (Castelrosso) ir gretimos salelės 11,5 km² 2267
viso 2668,3 km² 132,289
Šaltiniai:
  • 1936 m. gyv. surašymas
  • Annuario Generale, Consociazione Turistica Italiana, Roma, 1938

Planuota ekspansija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po Graikijos operacijos fašistinė Italija siekė prie Italijos Egėjo salų valdos prijungti Kikladas ir Sporadas, bet Vokietija prieštaravo bet kokiam marionetinės Graikijos (1941–44) teritorijos sumažinimui.[8] Kadangi italai buvo okupavę Kikladas, jie ruošėsi oficialiai aneksuoti šias salas, nežiūrint į Vokietijos prieštaravimus.[8]

Italijos valdžios pabaiga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po Italijos kapituliacijos 1943 m. rugsėjį salos trumpam buvo mūšių tarp vokiečių, britų ir italų arena.[9] Kovos veiksmuose viršų paėmė vokiečiai, ir nors iš žemyninės Graikijos juos išvarė 1944 m., Dodekanesuose jie liko iki karo galo.[9] Vokiečių okupacijos metu Dodekanesai formaliai liko pavaldūs Italijos Socialinei Respublikai, bet de facto buvo Vokietijos karinės vadovybės valdžioje.[10]

Pagal 1947 m. Taikos su Italija sutartį salos buvo perduotos Graikijai.[9]

Italijos Egėjo salų kolonijiniai vadovai 1912–1947 m.[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kariniai vadai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Giovanni Battista Ameglio (1912 m. gegužės 5 d. – 1913 m. spalio 14 d.)
  • Ferruccio Trombi (1913 m. spalio 15 d. – 1913 m. lapkričio 8 d.) (laikinasis)
  • Francesco Marchi (1913 m. lapkričio 9 d. – 1914 m. balandžio 26 d.)
  • Giovanni Croce (1914 m. balandžio 27 d. – 1917 m. gegužės 26 d.) (laikinasis iki 1914 m. rugpjūčio 3 d.)
  • Vittorio Elia (1917 m. gegužės 27 d. – 1919 m. gruodžio 15 d.)
  • Achille Porta (1919 m. gruodžio 15 d. – 1920 m. rugpjūčio 6 d.)
  • Carlo Senni (1920 m. rugpjūčio 7 d. – 1920 m. rugsėjo 16 d.) (laikinasis)
  • Felice Maissa (1920 m. rugsėjo 17 d. – 1921 m. rugpjūčio 16 d.)
  • Alessandro De Bosdari (1921 m. rugpjūčio 17 d. – 1922 m. lapkričio 15 d.)

Gubernatoriai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Mario Lago (1922 m. lapkričio 16 d. – 1936 m. lapkričio 27 d.)
  • Cesare Maria De Vecchi (1936 m. gruodžio 2 d. – 1940 m. gruodžio 9 d.)
  • Ettore Bastico (1940 m. gruodžio 10 d. – 1941 m. liepos 14 d.)
  • Inigo Campioni (1941 m. liepos 15 d. – 1943 m. rugsėjo 18 d.)

Vicegubernatoriai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Igino Ugo Faralli (1943 m. rugsėjo 18 d. – 1945 m. gegužės 7 d.)

Vokiečių kariniai vadai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Ulrich Kleemann (1943 m. rugsėjo 8 d. – 1944 m. rugsėjo 20 d.)
  • Otto Wagener (1944 m. rugsėjo 20 d. – 1945 m. gegužės 5 d.)

Vyriausieji administratoriai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Peter Acland (1945 m. gegužė – 1945)
  • Charles Henry Gormley (1945–1946)
  • Arthur Stanley Parker (1946 – 1947 m. rugsėjo 15 d.)

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. ↑ Treaty of Ouchy (1912), also known as the First Treaty of Lausanne Archyvuota kopija 2013-09-01 iš Wayback Machine projekto.
  2. ↑ Full text of the Treaty of Lausanne (1923)
  3. ↑ 3,0 3,1 3,2 3,3 3,4 Marc Dubin (2002). Rough Guide to the Dodecanese & East Aegean islands. Rough Guides. p. 436. ISBN 1-85828-883-5.
  4. ↑ 4,0 4,1 Anthony J. Papalas (2005). Rebels and radicals: Icaria 1600-2000. Bolchazy-Carducci Publishers. p. 101. ISBN 0-86516-605-6.
  5. ↑ 5,0 5,1 5,2 5,3 5,4 5,5 5,6 5,7 5,8 Aegeannet, The Dodecanese under Italian Rule Archyvuota kopija 2011-07-21 iš Wayback Machine projekto.
  6. ↑ 6,0 6,1 6,2 6,3 Dubin (2002), p. 437
  7. ↑ [1] Archyvuota kopija 2011-05-21 iš Wayback Machine projekto. in Italian
  8. ↑ 8,0 8,1 Davide Rodogno (2006). Fascism's European empire: Italian occupation during the Second World War. Cambridge University Press. p. 85. ISBN 0-521-84515-7.
  9. ↑ 9,0 9,1 9,2 Dubin (2002), p. 438
  10. ↑ Nicola Cospito; Hans Werner Neulen (1992). Salò-Berlino: l'alleanza difficile. La Repubblica Sociale Italiana nei documenti segreti del Terzo Reich. Mursia. p. 128. ISBN 88-425-1285-0.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Italijos_Egėjo_salos&oldid=7091979"