Ingevonų kalbos

Germanų dialektinių grupių paplitimas apie pirmuosius mūsų eros metus:

  Šiaurės germanų kalbos

  Ingevonų kalbos

  Istevonų kalbos

  Irminonų kalbos

  Rytų germanų kalbos

Ingevonų kalbos, arba Šiaurės jūros germanų kalbos, – teorinė šiaurinių vakarų germanų kalbų grupė, kuriai priklauso senoji fryzų kalba, senoji anglų kalba, senoji saksų kalba ir jų dabartinės palikuonės. Pirmoje I tūkst. pr. m. e. pusėje ingevonų kalboms priešinamos istevonų (Reino – Vėzelio) ir irminonų (Elbės) vakarų germanų arealo kalbinės grupės.

Pavadinimas

Pavadinimas „ingevonų kalbos“ kilęs nuo ingevonų, senovės germanų kultūrinės grupės, arba genties, gyvenusios Šiaurės jūros pakrantėse. Kalbos atžvilgiu ši grupė nebuvo vienalytė, bet vis dėlto pasižymėjo daugybe bendrų bruožų. Matyt, ingevonai kalbėjo skirtingomis, bet tarpusavyje glaudžiai susijusiomis germanų tarmėmis.

Pirmasis ingevonų kalbų grupę savo veikale „Nordgermanen und Alemanen“ („Šiaurės germanai ir alemanai“) 1942 m. pasiūlė išskirti vokiečių kalbininkas Frydrichas Maueris.

Ingevonizmai kitose germanų kalbose

Ingevonizmai – visuma reiškinių, kurie yra bendri vokiečių žemaičių tarmėms bei kitoms aplink Šiaurės jūrą išsidėsčiusioms germanų kalboms.

Svarbiausi yra šie ingevonizmai:

• nėra antrojo priebalsių pokyčio. Pavyzdžiui, ingev. dat – vok. das; angl. o-th-er – vok. an-d-er.
• prieš priebalsius iškrenta sonantai l, m ir n. Pavyzdžiui, angl. as – vok. a-l-s; angl. us – vok. u-n-s; angl. other – vok. a-n-der.
• nėra dvibalsinimo. Pavyzdžiui, angl. my – vok. mein, ingev sin – vok. sein.