Hans Scharoun
| Hansas Šarūnas vok. Hans Scharoun | |
|---|---|
| |
| Hansas Šarūnas 1966 m. | |
| Gimė | 1893 m. rugsėjo 20 d. Brėmenas, Vokietija |
| Mirė | 1972 m. lapkričio 25 d. (79 metai) Vakarų Berlynas |
| Tautybė | vokietis |
| Veikla | vokiečių architektas |
| Žinomas (-a) už | Berlyno filharmonijos rūmų projekto autorius |
 Vikiteka |
Hans Scharoun |
Hansas Šarūnas (vok. Hans Scharoun, tikrasis vardas Hans Bernhard, 1893 m. rugsėjo 20 d. Brėmene – 1972 m. lapkričio 25 d. Vakarų Berlyne) – vokiečių architektas, organinės architektūros atstovas, Berlyno filharmonijos rūmų projekto autorius.[1]
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Gimė Brėmene, alaus daryklos savininko šeimoje. Užaugo Brėmerhafene, baigė Brėmerhafeno humanitarinę gimnaziją. 1912–1914 m. mokėsi Aukštojoje technikos mokykloje Berlyne; baigti studijas sutrukdė Pirmasis pasaulinis karas. Po karo dirbo laisvai samdomu architektu, dalyvavo Rytų Prūsijos atstatymo darbuose, dirbo taip pat ir Breslau bei Berlyne, projektavo visuomeninius ir gyvenamuosius pastatus. 1925–1932 m. dėstė Menų ir amatų akademijoje Breslau. 1926 m. prisijungė prie architektų asociacijos „Der Ring”, kurioje veikė žymūs architektai modernistai Liudvigas Mysas van der Rohė ir Brunas Tautas. Nuo 1932 m. nuolat gyveno Berlyne. Atėjus į valdžią naciams, H. Šarūno architektūrinė veikla smarkiai apribota[2] (naciai moderniąją architektūrą laikė „nevokiška”), projektavo tik pavienius gyvenamuosius namus privatiems klientams.[3] Po Antrojo pasaulinio karo, 1945 m., sovietų karinės administracijos paskirtas Berlyno miesto architektu (dirbo iki 1946 m.), 1946–1958 m. dėstė Aukštojoje technikos mokykloje Berlyne. 1955–1968 m. buvo Menų akademijos Berlyne prezidentu.[1][4]
Projektai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1927 m. suprojektavo privatų gyvenamąjį namą „Vokiečių Verkbundo” (Deutscher Werkbund) parodai Veisenhofo kvartale (Weißenhofsiedlung) Štutgarte, 1929 m. – senelių prieglaudą Breslau. 1929–1931 m. kartu su Martinu Vagneriu ir Valteriu Gropijumi suprojektavo Zymensštato rajoną (Großsiedlung Siemensstadt) Berlyne. 1932 m. pagal H. Šarūno projektą Lėbau (Saksonijoje) pastatytas Šminkių namas – vienas svarbesnių gyvenamosios modernizmo architektūros pavyzdžių Vokietijoje.[5][2]
Po Antrojo pasaulinio karo parengė Berlyno rekonstrukcijos planą (kartu su kitais architektais), sukūrė projektus daugiabučiams namams „Romeo” ir „Džiuljeta” Štutgarte (1954–1959 m.), Brolio ir sesers Šolių gimnazijai Liunene (1956–1962 m.), suprojektavo ir iš dalies užstatė Šarlotenburgo gyvenamąjį rajoną Vakarų Berlyne (1961 m.). 1963 m. baigtas statyti žymiausias H. Šarūno kūrinys – Berlyno filharmonija. Iš vėliausių H. Šarūno projektų žymesni – Vokietijos ambasada Brazilijoje (1971 m.), teatro rūmai Volfsburge (1973 m.), Jūrų muziejus Brėmerhafene (1975 m.),[1] Berlyno valstybinės bibliotekos filialas Potsdamo gatvėje (1967–1978 m., kartu su Edgaru Visnievskiu).[6]
Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
-
Gyvenamasis namas Veisenhofo kvartale Štutgarte -
Šminkių namas Lėbau -
„Romeo” (dešinėje) ir „Džiuljeta” (kairėje) daugiabučiai Štutgarte -
Teatro rūmai Volfsburge
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 1,2 Hans Scharoun, Visuotinė lietuvių enciklopedija, 2021-08-03. Nuoroda tikrinta 2023-04-03.
- ↑ 2,0 2,1 Hans Scharoun, Britannica.com. Nuoroda tikrinta 2023-04-03.
- ↑ Hans Scharoun as architect of the “Neues Bauen” movement, Technische Universität Berlin. Nuoroda tikrinta 2023-04-03.
- ↑ Marko Kiessel, Scharoun, Hans Bernhard Henry (1893–1972), Routledge Encyclopedia of Modernism. Nuoroda tikrinta 2023-04-03.
- ↑ Julia Greipl, Saniert: Das Haus Schminke in Löbau. Familientaugliche Ikone des Neuen Bauens, Monumente, 2019 m. spalis. Nuoroda tikrinta 2023-04-03.
- ↑ Branly Ernesto Pérez, The Last Scharoun’s Legacy; Berlin State Library, Metalocus, 2016-11-16. Nuoroda tikrinta 2023-04-03.