Goesai
Goesai – Europos kilmingųjų giminė kilusi iš Portugalijos, per Flandriją persikėlusi į Austriją, čia nuo 1632 m. turėjo freiherų titulą. XIV–XVIII a. žinoma Livonijoje, Kurše, Švedijoje, Lietuvoje. 1634 m. vyriškoji giminės linija išmirė, jos vardą perėmė susijusios giminės.
Goesai Portugalijoje, Flandrijoje, Austrijoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Austrijos grafų fon Goesų (Goëss) – riterių Karlsbergo ir Moosburgo baronų giminės – šaknys siekia Portugaliją. Giminės protėviu laikomas Dom Amiã da Estrada iš Santo Vincente da Barca Asturijoje (Ispanija). Jis kartu su grafu Henriku Burgundiečiu atžygiavo į Portugaliją ir už nuopelnus mūšiuose 1109 m. gavo šioje šalyje Góis provinciją, kurią valdė kaip karaliaus vietininkas. Tuo pačiu jis atstovavo garbingam, karuose nusipelniusiam kilmingųjų („Ricohombre“) sluoksniui.
Tiesioginiu Dom Amiã da Estrada palikuoniu buvo Damião de Góis (1502–1574). Yra žinoma, kad jis, būdamas devynerių metų, gyveno Portugalijos karaliaus Dom Manoel dvare. Vėliau studijavo Padujoje. 1523 m. tapo Portugalijos pirklių reikalų patikėtiniu Flandrijoje, taip pat Lietuvoje, karaliaus Žygimanto Senojo dvare Vilniuje, po to Danijoje ir Švedijoje. Damião de Góis buvo Portugalijos humanistas, diplomatas, istorikas, istorinio stiliaus lyrikos meistras.
Baronas Johanas fon Goesas (Johann Freiherr von Goëss, gimė 1611 m. Briuselyje – mirė 1696 m. Romoje). Diplomatas, Gurko vyskupijos (Austrija) vyskupas ir kardinolas Romoje, buvo kilęs iš Olandijos baronų fon Goesų giminės. 1638 m. jis iš gimtojo Briuselio išvyko į Romą ir Neapolį, kur užsiėmė diplomato veikla. 1639 m. šv. Romos imperatorius Ferdinandas III paskyrė jį valstybiniu patarėju ir patikėjo svarbias diplomatines užduotis, taip pat Danijos – Švedijos karo ir karų su Turkija metu. 1663 m. jis buvo pasiųstas derėtis su Osmanų imperijos didžiuoju viziriu Ahmed Paša (kurio vadovaujamą turkų kariuomenę vėliau sėkmingai sumušė ATR karinės pajėgos). Tačiau nieko nepešė, o grįžtant atgal į Vieną, netgi buvo užpultas, ir nedaug trūko, kad būtų netekęs gyvybės. Sukrėstas šio įvykio, jis nusprendė tapti dvasininku, nors kurį laiką dar ėjo diplomato pareigas Berlyne ir Karaliaučiuje. 1675 m. sugrįžo į Vieną ir tapo Gurko vyskupijos vyskupu, o 1686 m. popiežius jį paskyrė Romos San Pietro di Montorio bažnyčios kardinolu. Paskutinius gyvenimo metus jis praleido Romoje.[1]
Goesai Kurše, Švedijoje, Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Ši giminė Livonijoje žinoma nuo XIV–XV a., Kurše – nuo XVI a., Švedijoje – nuo XVII a., Lietuvoje – nuo 1757 m. kai Judiškio dvarą prie Pašvitinio įsigijo Hermanas Frydrichas fon Goesas (miręs 1766 m.). Jų giminės atstovai Kurše išmirė jau XIX a., bet liko Lietuvoje ir Švedijoje. Jų herbe – geltoname skyde vaizduojamas ožio ragas.
Kuršo atšakos pradininku apie 1540 m. laikomas Eberhard fon Goes (sutuoktinė Elisabeth fon Doenhoff). Goesai valdė dvarus vakariniame Kurše, atliko tarnybą Kuršo ir Žiemgalos kunigaikščio dvare. Iš Kuršo atšakos 1672 m. susiformavo Švedijos atšaka (Nr. 812), o apie 1800 m. ir Lietuvos. Pradininku laikomas Evaldas Magnus fon Goesas (gimęs 1766 m.), 4 kartos Eberhardo palikuonis, vedęs lietuvių bajoraitę Marijoną Daunoravičiūtę iš Pociūnų akalicos. Jie susilaukė vaikų Jono Martyno (1800), Baltramiejaus (1802), Ferdinando Teofiliaus (1804) ir Juozapo Nikodemo (1805). Jo tėvas Hermanas (mirė 1766 m.) buvo Did. Svirkalės dvaro (Latvija) ir Juodiškių dvaro (Lietuva) savininkas ir valdytojas. Pagal oficialius to meto dokumentus Lietuvos Goesai buvo priskirti Kuršo kilmingųjų luomui, jos žymiausiai atstovais Lietuvoje laikomi Evaldo sūnus Juozapas Nikodemas fon Goesas (1805–1877) ir anūkas Stanislovas fon Goesas (1844–1916). Lietuvoje gyveno ir valdė nuosavybę Pociūnuose (Pakruojo r.) (28 ha), Joniškyje (58,5 ha), Madvilionyse (94 ha).[2][3][4][5]
Lietuvoje dar liko vad. Pašvitinio atšakos palikuonių Goesų pavarde Pašvitinio apylinkėse[6][7].
Dvarai Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Juodiškiai (nuo 1757 m.), Medvilioniai (nuo 1864 m.), Pociūnų bajorkaimis, Mišeikių bajorkaimis (nuo 1800 m.).
-
Medvilionių dvaras -
Pervainių-Goesų-Gravrogkų valda Joniškio mieste, buv. Upytės skg. -
buv. Pervainių-Goesų-Gravorgkų sodybos vieta - J. Gravrogko (jis ir projekto autorius, 1935 m.) gyvenamasis namas V. Kudirkos g. 69, Joniškyje -
Pervainių-Goesų-Gravrogkų sodybos vieta V. Kudirkos g. 69, Joniškyje -
Pervainių-Goesų-Gravrogkų valda Joniškio miesto laukų teritorijoje (dabar Sabačiūnų kaimas) -
Daunoravičių-Goesų valdos buv. Mišeikių bajorkaimyje -
Konferencijos „Joniškio miesto bajorai Goesai lietuvių tautiniame judėjime“, skirtos Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui plakatas
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Loreta RIPSKYTĖ, Medvilionių Goesai – europinio lygio elito giminės atstovai, Sidabrė, 2016 m. sausio 30 d., p. 5, 7
- ↑ Loreta RIPSKYTĖ, Medvilionių Goesai – europinio lygio elito giminės atstovai, Sidabrė, 2016 m. sausio 27 d., p. 4, 2016 m. sausio 30 d., p. 5, 7
- ↑ Girininkienė V., Medvilionių dvaras: griauti ar išsaugoti, Literatūra ir menas, 2016-02-12, p. 29–31.
- ↑ Christoph von Grawrock-Goes / Von Goesai: giminės istorijos puslapiai // Žiemgala. – 2003, Nr. 1, p. 48-49
- ↑ Loreta RIPSKYTĖ, Šviesuolių Goesų giminės takais, KELIAUKIME SU „ŠIAULIŲ KRAŠTU“, Šiaulių kraštas, 2016 m. gegužės 7 d.
- ↑ Janina ŠAPARNIENĖ, Bajorų šeimos šaknys dingsta praeityje, Šiaulių kraštas, 2012 m. balandžio 27 d.
- ↑ Loreta RIPSKYTĖ, Šviesuolių Goesų giminės takais, KELIAUKIME SU „ŠIAULIŲ KRAŠTU“, Šiaulių kraštas, 2016 m. gegužės 7 d.
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
| |||||||||||||||||||||||