Darbo rinkos politika

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Darbo rinkos politikadarbo politikos sritis, apimanti viešąsias (valstybės, savivaldybių) remiamas priemones, veikiančias darbo rinką bei paklausą. Rūšys - pasyvioji ir aktyvioji politika. Pasyviąja siekiama sušvelninti neigiamus materialinius aspektus dėl nedarbo, aktyviąja padėti integruotis į darbo rinką.

Lietuva[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Aktyviomis darbo rinkos politikos priemonėmis siekiama padėti darbo ieškantiems asmenims padidinti jų užimtumo galimybes ir derinti darbo pasiūlą ir paklausą (LR užimtumo rėmimo įstatymo 2 str. 1 d.)[1].

Vokietija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vokietijoje socialinis kodeksas - SGB III § 3(4) – įtvirtina aktyvaus darbo rėmimo sąvoką (aktive Arbeitsförderung). Priemones numato Vokietijos federalinė darbo birža, savivaldybės.

1933 m. į valdžią atėjus naciams, dideliu mastu pradėti įgyvendinti. Pvz., dar Veimaro Rsepublikos laikotarpiu planuoti autobanai. Iš pradžių buvo draudžiama naudoti technik, mašinas, siekiant įdarbinti kuo daugiau žmonių. Visgi statybvietėse darbo sąlygos nebuvo pačios geriausios, buvo ilgas darbo laikas, darbo užmokestis - socialinės paramos lygio ir pan.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. LR užimtumo rėmimo įstatymas (2009-07-14 redakcija)