Džihadizmas
| Islamas |
|---|
 |
Pranašai ir dvasininkai
|
Kultūra ir visuomenė
|
| Islamo terminų žodynas |
Džihadizmas (arab. الجهادية = al-Jihādīyah) – politinė ir religinė islamo ideologija, teigianti, kad kiekvieno musulmono moralinė pareiga yra vykdyti džihadą, t. y. visomis turimomis priemonėmis kovoti (dažniausiai ginklu) už pasaulinį islamo religijos įsiviešpatavimą.[1] Nors išskiriami du džihado tipai, džihadizmo judėjimas apima mažojo džihado (arab. الجهاد الأصغر = al-Jihād al-aṣghar) įgyvendinimą.
Džihadizmo tikslas yra kalifato, kitaip tariant, tam tikros islamiškos politinės ir juridinės valdymo formos sukūrimas ir primetimas. Džihadistai, džihadizmo išpažinėjai, savaip intrepretuoja pačią džihado reikšmę, atmeta bet kokias karo taisykles ir pereina prie teroristinių veiksmų, kaip kovos formos, siekdami aiškių politinių tikslų – nuversti esamas vyriausybes arba sumažinti Vakarų pasaulio įtaką musulmoniškose šalyse.[2]
Džihadizmas dažnai tampa regioninių ar pasaulinių galių įrankiu, persipina su kitomis etninėmis ar religinėmis įtampomis.[2]
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Teroristinės organizacijos, dalyvavusios Afganistano kare 1979–1989 m., sustiprino džihadizmo, kuris buvo platinamas įvairiuose ginkluotuose konfliktuose 1990–2000 m., iškilimą.[3][4] Žilis Kepelis praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje nustatė konkretų salafi džihadizmą kartu su salafizmu.[5]
Džihadizmas, turintis tarptautinį, panislamistinį mastą, vadinamas „pasauliniu džihadizmu“. Tyrimai rodo, kad didėjant „Islamo valstybei“, daugelis musulmonų iš Vakarų šalių, tokių kaip Albanija, Australija, Belgija, Bosnija ir Hercegovina, Kanada, Danija, Prancūzija, Vokietija, Airija, Italija, Kosovas, Nyderlandai, Naujoji Zelandija, Šiaurės Makedonija, Norvegija, Lenkija, Rusija, Ispanija, Švedija, Šveicarija, Jungtinė Karalystė ir JAV, keliavo prisijungti prie pasaulinio džihado Sirijoje ir Irake.[6][7][8][9]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Račius, Egdūnas. „Džihadas“. vle.lt. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2024-04-02.
- ↑ 2,0 2,1 „Dešimt punktų apie džihadizmą“. bernardinai.lt. 2017-08-19. Nuoroda tikrinta 2022-03-28.
- ↑ Hekmatpour, Peyman (2018-01-01). „What do we know about the Islamic Radicalism: A meta-analysis of academic publications“.
{{cite journal}}: Citatai journal privalomas|journal=(pagalba) - ↑ Hekmatpour, Peyman; Burns, Thomas (2018-08-14). „Radicalism and Enantiodromia: A Trialectic of Modernity, Post-modernity, and Anti-modernity in the Islamic World“.
{{cite journal}}: Citatai journal privalomas|journal=(pagalba) - ↑ Kepel, Gilles (2021) [2000]. Jihad: The Trail of Political Islam. Bloomsbury Revelations (5th leid.). London: Bloomsbury Academic. pp. 219–222. ISBN 9781350148598. OCLC 1179546717.
- ↑ Schmid, Alex P.; Tinnes, Judith (2015 m. gruodžio mėn.). „Foreign (Terrorist) Fighters with IS: A European Perspective“ (PDF). ICCT Research Papers. The Hague: International Centre for Counter-Terrorism. 6 (8). doi:10.19165/2015.1.08. ISSN 2468-0656. JSTOR resrep29430. S2CID 168669583. Suarchyvuota (PDF) iš originalo 25 November 2020. Nuoroda tikrinta 12 June 2021.
- ↑ Picker, Les (2016 m. birželio mėn.). „Where Are ISIS's Foreign Fighters Coming From?“. The Digest. 6. Cambridge, Massachusetts: National Bureau of Economic Research. Suarchyvuota iš originalo 23 October 2020. Nuoroda tikrinta 12 June 2021.
- ↑ Hekmatpour, Peyman; Burns, Thomas J. (2019). „Perception of Western governments' hostility to Islam among European Muslims before and after ISIS: the important roles of residential segregation and education“. The British Journal of Sociology. Wiley-Blackwell for the London School of Economics. 70 (5): 2133–2165. doi:10.1111/1468-4446.12673. eISSN 1468-4446. ISSN 0007-1315. PMID 31004347.
- ↑ Pokalova, Elena (2020). „Foreign Fighters in Syria and Iraq: Aberration from History or History Repeated?“. Returning Islamist Foreign Fighters: Threats and Challenges to the West. Basingstoke: Palgrave Macmillan. pp. 11–58. doi:10.1007/978-3-030-31478-1. ISBN 978-3-030-31477-4.