Baltas telefonas
| Baltas telefonas | |
|---|---|
 | |
| Pavadinimas | Telefoni bianchi |
| Kilmės šalis |  Italija |
| Režisierius | Dino Risi |
| Scenaristas (-ai) | Bernardino Zapponi Ruggero Maccari Dino Risi |
| Metai | 1976 |
| Žanras | komedija |
| Kalba | italų |
| IMDb įrašas | |
Baltas telefonas (it. Telefoni bianchi) – 1976 m. Italijoje sukurta komedija.
Siužetas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
DĖMESIO: toliau atskleidžiamos kūrinio detalės
Venecijos viešbutyje guvernante dirbanti Marčela svavoja apie kino aktorės karjerą. Kuomet viešbutyje apsistojęs iš Romos atvykęs kino prodiuseris Lučianis ją suvilioja žadėdamas svaiginamą karjerą, ji nusprendžia vykti pas jį. Pinigus, sutaupytus kelionei, prageria tėvas, todėl Marčela pažada ištekėti už savo draugo Roberto, jei šis nuveš ją į Romą (tie, kurie tuokiasi perversmo metinių proga, gauna asmeninį Musolinio pasveikinimą). Marčela neranda Lučianio, tačiau susipažįsta su karininku Bruniu. Jaunikis atsisako ją vesti ir už tai savanoriu išsiunčiamas į Afriką, o Marčela tampa Brunio meiluže. Nuvykusi susipažinti su jo motina, mergina sužino, kad ši vadovauja viešnamiui ir ketina jame įdarbinti Marčelą. Čia ji dirba, kol iš karo grįžta Roberto, kuris nuolat pasirodo pačiose netinkamiausiose situacijoje ir griauna jos naujas pažintis su kitais vyrais. Ji susipažįsta su įtakingu aktoriumi Franko ir pačiu Musoliniu, kurio dėka galiausiai atsiduria kino studijoje. Roberto fašistų išsiunčiamas į karą Ispanijoje, o Marčela tampa Franko meiluže. Ilgainiui ji tampa žinoma aktore ir pradeda gėdytis vėl iš karo grįžusio nuskurdusio Roberto. Vėliau fašistų režimas žlunga ir Marčela priversta grįžti į gimtąjį kaimą…
Pagrindiniai aktoriai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Aktorius – vaidmuo
- Agostina Belli – Marčela
- Cochi Ponzoni – Roberto
- Maurizio Arena – Lučianis
- William Berger – Francas
- Lino Toffolo – Gondrano
- Vittorio Gassman – Franko
- Ugo Tognazzi – Adelmo
- Renato Pozzetto – leitenantas Brunis
- Alvaro Vitali – Mario
- Carla Mancini
Apdovanojimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
| Apdovanojimas | Apdovanojimų kategorija | Asmuo | Rezultatas |
|---|---|---|---|
| David di Donatello | specialus apdovanojimas | Agostina Belli | Laimėjo[1] |
| Italijos nacionalinis kino žurnalistų sindikatas | geriausia aktorė | Agostina Belli | Nominacija |
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Enrico Lancia (1998). I premi del cinema. Gremese Editore, 1998. ISBN 88-7742-221-1.