Antiklerikalizmas

Pasaulio valstybės, palaikančios arba propaguojančios antiklerikalizmą

Antiklerikalizmas – priešiškumas dvasininkijai ir juo pagrįstas visuomeninis judėjimas, siekiantis stiprinti valstybės ir piliečių privataus gyvenimo nepriklausomumą nuo bažnyčios, nukreiptas prieš dvasininkijos pastangas kontroliuoti valstybės kultūrinę, politinę, ekonominę veiklą. Tai reikalavimas, kad visuomeninis, politinis ir kultūrinis gyvenimas nepriklausytų nuo bažnyčios įtakos; judėjimas prieš klerikalizmą, kurio tikslas – neleisti dvasininkijai veikti ir kontroliuoti visuomeninį, politinį, valstybės ar piliečių asmeninį gyvenimą. Antiklerikalizmo tendencijų dažniausiai atsiranda valstybėse, kuriose vyraujanti religija turi susiformavusį dvasininkijos luomą ir yra įgavusi valstybinės religijos statusą ar palaikoma valdančiosios grupės.

Istorija

Antiklerikalinis piešinys, Ispanija, 1933 m.

Terminas antiklerikalizmas atsirado XIX a., bet pats reiškinys atsirado anksčiau. Viduramžių pabaigoje pirmieji antiklerikalinę veiklą vykdė protestantų reformatoriai. Martinas Liuteris ir kiti reformacijos šaukliai aktyviai kalbėjo apie dvasininkijos ydas, kritikavo pasaulietinę popiežiaus valdžią, kunigystės sakramento ir luomo idėjas. XVII–XVIII a. estafetę perėmė vadinamosios Apšvietos mąstytojai, o XIX a. – antiklerikalai, įvedę šiuolaikinę terminologiją. Judėjimas ypač išplito XX a. valstybėms perėjus nuo religinės prie pasaulietinės (sekuliarios) valdymo formos.

Lietuva

XVI a. Lietuvoje reiškėsi dogminis reformistinis klerikalizmas – reformacija. XX a. tarpukariu antiklerikalizmu iš dalies rėmėsi Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga ir Lietuvos socialdemokratų partija, kritikuodamos valdančiąją Lietuvos krikščionių demokratų partiją, vėliau – tautininkų valdžia, siekdama sumažinti krikščionių demokratų įtaką.

Sovietmečiu antiklerikalizmas faktiškai virto kunigų ir tikinčiųjų persekiojimu – uždaryti vienuolynai, dalis bažnyčių, drausta religinė spauda, neleista kurti naujų parapijų, diegiamas ateizmas.