Aerostato tenderis
Aerostato tenderis (angl. balloon carrier, balloon tender) – pagalbinis laivas, gabenantis oro balioną ar kitą aerostatą ir paleidžiantis jį į orą, paprastai pririštą virve ar lynu. Tokie laivų aerostatai paprastai būdavo naudojami stebėjimui.
Aerostatų tenderiai buvo statomi XIX a. antroje pusėje ir XX a. pradžioje kaip priemonė aplinkiniams vandenims apžvelgti. Pirmą XX a. dešimtmetį aerostatų tenderiai tapo standartiniais karinio jūrų laivyno laivais, tačiau netrukus, Pirmojo pasaulinio karo pradžioje, juos ėmė išstumti vandens lėktuvų tenderiai (angl. seaplane carrier) ir lėktuvnešiai.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pirmas žinomas oro balionų naudojimas iš laivo buvo 1849 m. liepos 12 d., kai Austrijos karinis laivas Vulcano paleido karšto oro balioną su žmogumi, kuris turėjo numesti bombą į Veneciją. Akcija nepavyko dėl nepalankaus vėjo.[1]
Vėliau, JAV pilietinio karo metais, šiauriečiai dujomis užpildytus balionus naudojo konfederatų pozicijų žvalgymui. Vėliau karo veiksmai pasislinko į miškingas Virdžinijos pusiasalio sritis, kur buvo sunku pervežti balionus. Tuomet anglies pervežimo barža George Washington Parke Custis buvo perdaryta taip, kad joje tilptų dujų generatorius ir pats balionas. Iš šio laivo profesorius Thaddeus S. C. Lowe, kuris šiauriečių armijos Balionų korpuse buvo vyriausiasis aeronautas, pirmą kartą pakilo virš Potomako upės. Vėliau į aerostatų tenderius perdarė daugiau baržų, kad oro balionus būtų galima panaudoti kitose rytinės JAV dalies upėse. Šie laivai buvo grynai upiniai, į jūrą jie nebuvo išplaukę.
Tipai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pirmojo pasaulinio karo metais aerostatų tenderius naudojo D. Britanijos, Prancūzijos, Vokietijos, Italijos ir Rusijos kariniai jūrų laivynai. 10 tokių laivų buvo specialiai pastatyti kaip aerostatų tenderiai. Karui pasibaigus jie buvo arba išbraukti iš laivyno sąrašų ar perdirbti į vandens lėktuvų tenderius.[2]