Liubutsko mūšis (1372)
| Liubustko mūšis | |||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|
| Priklauso: Trečasis Algirdo žygis į Maskvą LDK–Maskvos karai | |||||||
 Michailas Tverietis konfliktuoja su Dmitrijumi Doniečiu. Rusios metraščių sąvadas [1] | |||||||
| |||||||
| Konflikto šalys | |||||||
 Lietuvos Didžioji kunigaikštystė  Tverės kunigaikštystė
|
 Maskvos didžioji kunigaikštystė Serpuchovo kunigaikštystė | ||||||
| Vadovai ir kariniai vadai | |||||||
| Algirdas Michailas Aleksandrovičius Tveriškis |
Dmitrijus Donietis | ||||||
Liubutsko mūšis (1372) (rus. Стояние у Любутска arba, rečiau – сражение у Любутска) – 1372 m. liepos 12 d. netoli tuometinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tvirtovės pasienyje su Maskvos didžiąja kunigaikštyste – Liubutsko (dab. Rusijos Federacijos Kalugos srities Ferzikovo rajonas) – įvykęs nedidelis LDK ir MDK kariuomenių avangardo pajėgų susidūrimas, pasibaigęs Liubutsko taikos sutarties sudarymu.
Į Trečiąjį Algirdo žygį prieš Maskvą traukusių paties Algidro vadovautų lietuvių pajėgų prie Liubutsko prisijungė Algirdo žento Tverės kunigaikščio Michailo II Aleksandrovičiaus Tveriškio kariauna. Algirdas žygį surengė Michailo II prašymu. kai kurie istorikai mano, kad Algirdas ne itin norėjo šio karo, todėl pasiekęs pasienio tvirtovę joje apsistojo, neįžengdamas į Maskvos valdas.[2] Iš kitos Okos upės pusės priartėjo Dmitrijaus Doniečio vadovaujama maskvėnų kariuomenė, sustiprinta Serpuchovo kunigaikščio Vladimiro Andrejevičiaus daliniais.
Vienuose šaltiniuose nurodoma, kad maskvėnų pajėgos sugebėjo užpulti lietuvių sargybos pulką,[3] tačiau, turint omenyje, kad abi konfliktuojančias puses skyrė Okos upė, greičiausiai tikėtina, kad maskvėnų pajėgos užpuolė tik į kitą upės pusę persikėlusį lietuvių žvalgybos pulką.[2]
Šis susidūrimas pasibaigė maskvėnų pergale, tačiau pagrindinės karinės pajėgos į mūšį nestojo. Šaltiniuose nurodoma, kad abejų pusių pajėgos atsitraukė ir išsirikiavo viena prieš kitą abipus didelio skardžio.[4] Kai kuriuose rusų šaltiniuose teigiama, kad pats Algirdas nuo maskvėnų puolimo „bėgo už skardžio“.[5] Pats Liubutskas yra išsidėstęs ant aukšto Okos upės kranto, netoli piliavietės į Oką įteka nedidelis upeliukas pavadinimu Liubučia (rus. Любуча arba Любутка), išgraužęs gilų siaurą slėnį, todėl labiau tikėtina versija, kad lietuvių žvalgybinis būrys provokavo maskvėnų puolimą ir atsitraukė į dešinį Okos krantą. Maskvos pajėgos greičiausiai liko kairiame krante ir net nemėgino forsuoti upės ir kopti į statų šlaitą.[2]
Nei viena pusė nenorėjo rizikuoti ir atakuoti per tokią gamtinę kliūtį. Po kelių dienų kariuomenių vadai pradėjo derybas. Šalys sudarė nuo 1372 m. liepos 31 d iki spalio 26 d. galiojusias paliaubas, tapusias pagrindu Liubutsko taikos sutarčiai.
Sutartį iš Lietuvos pusės pasirašė Algirdas, Kęstutis ir Smolensko kunigaikštis Sviatoslavas, taip pat jame yra Tverės kunigaikščio Michailo, Briansko kunigaikščio Dmitrijaus ir keleto kitų slavų kunigaikščių parašai. Iš Maskvos pusės sutartį pasirtašė Dmitrijus, jo brolis Vladimiras, taip pat Riazanės kunigaikštis.[4] Sutartyje buvo numatytas Michailo Tveriečio įsipareigojimas gražinti turtą, per Lietuvos ir Maskvos taikos laikotarpius užgrobtą maskvėnų žemėse ir Algirdo įsipareigojimas jo neremti, jei jis užpultų Maskvą.[4] Savo esme tai buvo „amžinosios taikos“ tipo sutartis, kuria buvo patvirtintos ikikarinės sienos, Lietuvos protektoratas Tverės kunigaikštystei, Maskvos kunigaikščio teisė valdyti Vladimirą ir Lietuvos įsipareigojimas nebesikišti į Aukso ordos vasalų – slavų kunigaikštysčių tarpusavio konfliktus.
Laikoma, kad šis mūšis turėjo didelį poveikį tolesnei slavų kunigaikštysčių raidai – Algirdui atsisakius kariauti su Maskva, Dmitrijus galėjo stiprinti savo pozicijas, prasidėjo Tverės kunigaikštystės izoliacija ir silpnėjimas.[6] Tverės kunigaikštis Michailas II 1375 m. galutinai pralaimėjo Maskvai ir buvo priverstas pripažinti Dmitrijų „vyresniuoju broliu“.[7]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- (RU) 12 июля 1372 состоялось сражение у Любутска между войсками Дмитрия и Ольгерда, Stagradby
- (RU) 12 июля, Календарь, электронная факсимильная библиотека Runivers
- (RU) Карамзин Н.М. История государства Российского. М.: Эксмо, 2006.
- (BY) Любуцкі мер / Вялікає Княства Літоўскае. Энцыклапедыя ў двух тамах/Минск, «Беларуская энцыклапедыя імя Петра Броўкі», 2007.
- (RU) Полное собрание русских летописей. Том 8. Продолжение летописи по Воскресенскому списку. Спб.: Типография Эдуарда Праца, 1859
- (RU) Разин Е. А. История военного искусства VI–XVI вв. С.-Пб.: ООО «Издательство Полигон», 1999.
- (RU) Стояние у Любутска, ВикиЧтение
Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Žr. Лицевой летописный свод, https://runivers.ru/bookreader/book594265/#page/381/mode/1up
- ↑ 2,0 2,1 2,2 Стояние у Любутска, ВикиЧтение
- ↑ Разин Е. А. История военного искусства VI–XVI вв. С.-Пб.: ООО «Издательство Полигон», 1999. с.264
- ↑ 4,0 4,1 4,2 Карамзин Н.М. История государства Российского. М.: Эксмо, 2006. с.363-364
- ↑ Полное собрание русских летописей. Том 8. Продолжение летописи по Воскресенскому списку.
- ↑ 12 июля, Календарь, электронная факсимильная библиотека Runivers
- ↑ ЛИТОВСКО-МОСКОВСКАЯ ВОЙНА, History Maps