Rodo kolosas
.jpg)
Rodo kolosas – milžiniška graikų Saulės dievo Helijo skulptūra, stovėjusi Rodo saloje III a. pr. m. e., vienas iš septynių pasaulio stebuklų.
Sprendimas statyti skulptūrą[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Po Aleksandro Didžiojo mirties 323 m. pr. m. e. imperiją pasidalijo jo generolai (diadochai). Egiptas atiteko Ptolemėjui, kuris sudarė sąjungą su Rodo sala ir sėkmingai kontroliavo prekybą Viduržemio jūroje.
Kito Aleksandro generolo – Antigono Monoftalmo – sūnus Demetrijas Poliorketas 305 m. pr. m. e. užpuolė Rodą. Bet miestą supo stiprūs įtvirtinimai, todėl Demetrijas liepė pagaminti didelius apgulties bokštus. Pirmojo bokšto konstrukcijos buvo sukrautos į šešis laivus, bet šie nuskendo audros metu. Tada Demetrijo nurodymu buvo pastatytas dar didesnis bokštas, pramintas Helepoliu (Helepolis), bet Rodo gynėjai užtvindė žemę prieš gynybinę sieną, ir bokštas negalėjo būti pristumtas pakankamai arti. 305 m. pr. m. e. Ptolemėjo pasiųsta kariuomenė atplaukė Rodui į pagalbą, ir Demetrijas buvo priverstas skubiai atsitraukti, metęs didžiumą apgulties įrangos.
Pergalei pažymėti Rodo gyventojai nutarė pastatyti milžinišką salos globėjo – Saulės dievo Helijo – skulptūrą, šį darbą pavesdami Charesui – jau pagarsėjusiam skulptoriui, Lisipo mokiniui. Darbui finansuoti buvo nutarta parduoti Demetrijo paliktus apgulties įrenginius.
Konstrukcija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Amžininkai rašė, kad vidinę figūros konstrukciją sudarė iš akmens blokų pastatyti bokštai, stovintys ant 15 metrų aukščio marmurinio postamento. Į akmens blokus buvo įkalti geležies strypai, o prie jų tvirtinamos bronzos plokštės, formuojančios skulptūros paviršių. Statyboje buvo naudojami taip pat ir perlydyti Demetrijo kariuomenės palikti metaliniai ginklai, ir apgulties bokštų konstrukcijos. Teigiama, kad iš viso buvę sunaudota 500 talentų bronzos ir 300 talentų geležies (atitinkamai maždaug 13 ir 8 tonos). Viršutinei koloso daliai statyti buvo supiltas didelis grunto pylimas, kurį vėliau nukasė. Helijas buvo pavaizduotas kaip jaunuolis su vainiku, bet autentiška koloso išvaizda nežinoma.
Visas skulptūros aukštis siekė apie 35 metrus (panašiai kaip ir Laisvės statula Niujorke).
Tolesnis koloso likimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Šaltiniuose nurodomos dvi koloso vietos – uosto vartai ir uosto bangolaužis, bet dabartiniai tyrinėjimai pirmąjį variantą atmeta.
Darbas buvo baigtas per 12 metų – 282 m. pr. m. e. Statula išstovėjo tik 56 metus, iki 226 m. pr. m. e. (data gali būti netiksli), kai ją sugriovė žemės drebėjimas. Silpniausioji vieta pasirodė besą keliai. Ptolemėjas III pasiūlė lėšų koloso atstatymui, bet orakulo pranašystė buvo nepalanki šiam sumanymui, tad atstatymo buvo atsisakyta. Liekanos pragulėjo virš 800 metų. Plinijus vyresnysis rašo, kad ne kiekvienas vyras sugebėdavęs apglėbti skulptūros pirštą.
654 m. arabai užėmė Rodą ir, kronikininko Teofano liudijimu, skulptūros metalas buvo parduotas pirkliui iš Edesos. Visas pirkinys buvęs sukrautas ant 900 kupranugarių.
