Pomakai
| Pomakai | |
|---|---|
 Pomakų moterys (Muglos kaimas, 1934 m.)
| |
| Gyventojų skaičius | ~500 000 (2002) |
| Populiacija šalyse |  Bulgarija:150 000 - 200 000
|
| Kalba (-os) | bulgarų[1][2][3][4], turkų |
| Religijos | islamas |
| Giminingos etninės grupės | bulgarai, torbešai, goraniai |
Pomakai (bulg. помаци, pomatsi; gr. Πομάκοι, pomaki; turk. pomaklar), dar vadinami musulmonais bulgarais (bulg. българи мюсюлмани, bălgari mjusjulmani), achrianais (bulg. ахряни) – į islamą atsivertę Rodopų regiono ir kai kurių kaimų apie Tetevaną slavai. Pagrįsčiausia jų kilmės hipotezė teigia, kad jie yra bulgarai, atversti į islamą osmanų valdymo laikais. Pomakai gyvena ir Turkijoje, Graikijoje, Makedonijoje.
Pomakais kartais vadina torbešus – Makedonijos slavus musulmonus.
Atsivertimas į islamą[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Manoma, kad būsimųjų pomakų perėjimas į islamą buvo ilgai trukęs ir laipsniškas.
Pirmieji Balkanų tautų kontaktai su islamu buvo VII–VIII a., nors nežinoma, ar tada buvo atsivertusių. Pirmoji atsivertimų banga buvo XIV a. antroje pusėje, kai osmanai užkariavo Bulgariją. Daug žemės savininkų atsivertė į islamą, kad išlaikytų savo žemę. Antra atsivertimo banga buvo sultono Selimo II valdymo laikais (1512–20).
Trečioji, labai didelė banga buvo XVII a., kai Rodopų gyventojai perėjo į islamą. Pomakų kiekis didėjo visą XVIII a.
Ketvirtoji atsivertimų į islamą banga buvo XIX a. pradžioje.
Anksčiau, iki XX a. pradžios, buvo manoma, kad šie atsivertimai buvo prievartiniai, tačiau šiuolaikiniai istorikai tos nuomonės nepalaiko, kadangi Osmanų imperijos valdžia retai imdavosi priemonių gyventojams islamizuoti, todėl tikriausiai pomakų atsivertimas buvo savanoriškas. Oficiali Bulgarijos istoriografija ilgai tvirtino, kad atsivertimas buvo priverstinis.
Pomakų autonomija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pomakai buvo susitelkę Rodopuose, nors jų gyvenviečių buvo ir rytų Makedonijoje ir rajonuose prie Dunojaus (apie Lovečą, Pleveną, Oriachovą. Rodopų pomakai turėjo didelę autonomiją – savo agą (paveldimas valdytojo postas), kuris valdė iš kalnų kaimo Tamrašo. 1890 m. Rodopų pomakų aga turėjo nuolatinį ambasadorių Plovdive, kuris Rodopų pomakų teritorijos lankytojams išduodavo vizas. Čekų istorikas Konstantinas Jirečekas (Konstantin Jireček) teigė, kad XIX a. pabaigoje torbešų ir pomakų buvo ne mažiau kaip pusė milijono, nors turkų šaltiniai teigia, kad jų buvo apie 200 000.
Pomakai ir Bulgarijos nepriklausomybės atkūrimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Bulgarų krikščionių tarpe kilo vis didesnis nepasitenkinimas osmanų valdymu, pasibaigęs 1876 m. Balandžio sukilimu. Pomakų padėtis buvo komplikuota – jie buvo bulgarai, todėl artimi sukilėliams, bet jie buvo ir musulmonai, todėl artimi turkams. Kadangi religija ir tautybė tuo metu buvo painiojami, ir vietiniai krikščionys juos laikė turkais, pomakai galų gale palaikė turkus ir su bašibuzukais negailestingai nuslopino sukilimą. Pomakų pagalbiniai daliniai buvo pagrindiniai veikėjai Batako ir Perušticos skerdynėse, kurios buvo pačios kraupiausios slopinant sukilimą. Tai sukėlė stiprią Europos viešosios nuomonės reakciją prieš bašibuzukus ir pomakus. Itin stipri reakcija Rusijoje sukėlė 1877–1878 m. Rusijos-Turkijos karą, kurio dėka turėjo būti atkurta Bulgarijos karalystė, bet pagal 1878 m. Berlyno sutartį V. Europos valstybės palaikė tik pusiau nepriklausomos Bulgarijos kunigaikštystės atkūrimą. 1878 m. skerdynės sukėlė žiaurų atsaką iš bulgarų krikščionių ir įžengusios Rusijos kariuomenės pusės. Daug pomakų buvo nužudyta, didelė pomakų dalis emigravo į Osmanų imperiją, iš dalies priversti, iš dalies nenorėdami gyventi valdomi „giaurų“ (nemusulmonų). Tai daugiausia palietė pomakų žemes prie Dunojaus, iš kur po Pleveno apgulties pabėgo beveik visi pomakai. Dalis grįžo 1880 m., bet kadangi atgauti tai, ką turėjo iki tol, buvo nebeįmanoma, jie pradėjo emigruoti į Anatoliją. Dėl emigracijos pomakų skaičius Bulgarijoje iki 1926 m. sumažėjo triskart.
Pomakai dalyvavo vadinamajame „Rodopų maište“, organizuotoje osmanų ginkluotųjų pajėgų ir Rodopų musulmonų kontrapuolime, kuriam vadovavo buvęs D. Britanijos konsulas Varnoje ir Burgase, tapęs savanoriu karininku osmanų kariuomenėje, ir kurią aktyviai rėmė D. Britanijos ambasada Konstantinopolyje. Didžioji dalis Rodopų regiono buvo įjungta į autonomišką osmanų Rytų Rumelijos provinciją, kurią valdė generalgubernatorius krikščionis. Tai nepatiko pomakams, ir dvidešimt pomakų kaimų sukilo ir sudarė vadinamą Pomakų respubliką. Ši respublika egzistavo iki 1886 m. 1885 m. Rytų Rumelija buvo sujungta su karalyste tapusia Bulgarija, tačiau sukilę pomakų kaimai žymint pietinė Bulgarijos sieną liko Osmanų teritorijoje.
1885 m. įvykęs Bulgarijos susvienijimas sukėlė naują pomakų emigracijos bangą. Pirmosios Bulgarijos vyriausybės nesistengė asimiliuoti pomakų, juos laikė tokiais pačiais musulmonais, kaip ir kitus Bulgarijos teritorijoje gyvenusius musulmonus. 1880, 1885 ir 1888 m. vykusių gyventojų surašymų metu pomakus skaičiavo kartu su turkais. Tik 1905 m. surašyme atsirado atskira pomakų eilutė.
Blogiausi pomakams laikai atėjo prasidėjus Balkanų karams, kai 1912 m. Bulgarija, Graikija, Juodkalnija ir Serbija susivienijo prieš Osmanų imperiją. Spalio mėnesį, kai prasidėjo karas, Bulgarijos vyriausybė pradėjo priverstinai krikštyti Rodopų pomakus. Ši specialaus valstybinio komiteto tvarkyta priemonė paveikė 150 000 pomakų. Teoriškai tai turėjo būti savanoriškas krikštas, kurį turėjo atlikti Bulgarijos stačiatikių bažnyčia. Tačiau iš tiesų tai vykdė vietinė valdžia, palaikoma armijos ir ginkluotų bulgarų civilių. Daugelyje kaimų vyko kruvini pogromai prieš pomakus.
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Pomak Leaks Archyvuota kopija 2012-01-14 iš Wayback Machine projekto.
Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
| ||||||||||||||||||||||||||
