Iberai
Iberai – žmonės, minimi graikų ir romėnų šaltiniuose, gyvenę Iberų pusiasalio rytiniuose ir pietiniuose krantuose bent nuo VI a. pr. m. e. Tai airenosai, andosinai, ausetanai, bastetanai, bastulai, bergistanai, kastelanai, cesetanai, ceretanai, kontestanai, edetanai, elisicesai, jacetanai, ilerkavonai, ilergetai, indigetai, lacetanai, lajetanai, oretanai, sedetanai, sordonai, svesetanai ir turdetanai (yra abejonių ar visos gentys susijusios lingvistiniu požiūriu). Graikų ir romėnų šaltiniai nurodo skirtingas genčių buvimo vietas ir skirtingus genčių sąrašus.
Senovėje iberai turėjo du apibrėžimus: visi Iberijos pusiasalio gyventojai ir vietiniai rytinės pusiasalio dalies gyventojai, kurie nuo VI a. pr. m. e. patyrė stiprią graikų ir finikiečių įtaką.[1]
Iberų kalba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Iberų kalba, kaip ir kitos Senovės Ispanijos kalbos, išnyko I–II a., kai jas pakeitė lotynų kalba. Iberų kalba tikriausiai buvo izoliuota. Manoma, kad ji nepriklausė indoeuropiečių kalboms (nors 1978 m. studija parodė panašumus su italikų kalbomis.[2]) Nors mėginta rasti ryšių su daugybe kalbų, trūksta įrodymų. Ginčytinas ryšys net su baskų kalba.
Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ An English-language survey is Richard J. Harrison, Spain at the Dawn of History: Iberians, Phoenicians and Greeks (Thames & Hudson), 1988.
- ↑ [1][neveikianti nuoroda] On the decipherment of ancient Iberian, James M. Anderson – University of Calgary