Duonkubilis
Duonkubilis (diečka, rėčka) – tradicinis buities rakandas, apvalus žemais kraštais medinis kubilas paruošti jame tešlą duonos kepimui. Daugelio tautų laikomas gerovės, klestėjimo, sveikatos simboliu. Rūgimo procesas, įkvepiantis tešlai gyvybę, senovėje būdavo mistifikuojamas – neva jį valdanti dievybė, vadinama Rūgučiu.[1]
Aprašymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Duonkubilis yra ilgaamžis rakandas, todėl gaminamas iš tvirtos, atsparios puvimui medienos. Dažniausiai būna ąžuolinis, uosinis, klevinis ar iš dalies ąžuolinis, kai tik dalis šoninių lentelių (šulelių) ir dugnas būna iš ąžuolo, kita dalis įmaišoma iš kitokios medienos. Duonkubilio sienelės lygios arba į viršų kiek platėja, kartais turi porą rankenų ir lentinį ar pintą šiaudinį dangtį. Lentelės suveržtos mediniais arba metaliniais lankais, kurie gali būti cinkuoti, nerūdijančio plieno, kaltinio žalvario. Duonkubilio dydis priklauso nuo šeimynos dydžio. Kad nereikėtų minkyti tešlos pasilenkus, duonkubilį pakelia ant trikojo. Kad tešla greičiau rūgtų, duonkubilis statomas prie krosnies ir apdengiamas kailiais, pagalve ar storesne antklode. Iškepus duoną, paprastai nėra plaunamas, bet tik išgramdomas, kad pasiliktų raugo.[2]
Prieš maišant tešlą naujame duonkubilyje, jį būtina paruošti. Pradžioje – išplauti šiltu vandeniu, ištrinti svogūnu ir druska. Palikti valandą pastovėti, tada įpilti 3 l vandens, 2 litrinius puodelius ruginių miltų ir palikti, kad įrūgtų (galima imti mažesnį vandens ir miltų kiekį). Rūgsta 2–3 dienas, skleidžia nemalonų kapą. Viską išpilti (neplauti), kepti tas raugas netinka. Vėl kartoti tą patį, mažiausiai tris kartus, tik be svogūno ir druskos, kol nustos „smirdėti“.[3]