Zigmas Žilaitis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Zigmas Žilaitis
Gimė 1944 m. gegužės 22 d.
Ritiniai, Šakių rajonas, Ostlandas
Mirė 2002 m. gruodžio 4 d. (58 metai)
Golfitas, Kosta Rika
Palaidotas (-a) Jurbarke
Tėvas Vytautas Žilaitis
Motina Antanina Rakauskaitė
Sutuoktinis (-ė) Ala Vasiljevna
Veikla TSRS karinio jūrų laivyno karininkas, keliautojas, jachtininkas
Alma mater Lvovo aukštoji karinė politinė mokykla

Zigmas Žilaitis (1944 m. gegužės 22 d. Ritiniuose, Šakių rajone, Ostlandas – 2002 m. gruodžio 4 d. Golfite, Kosta Rika) – TSRS karinio jūrų laivyno karininkas (trečio rango kapitonas), keliautojas, jachtininkas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė 1944 m. gegužės 22 d. Ritiniuose, Šakių rajone. Tėvas Vytautas Žilaitis (1919–1987), motina Antanina Rakauskaitė (1920–1983).

Karinė tarnyba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

19651969 m. mokėsi Lvovo aukštojoje karinėje politinėje mokykloje. Po antro kurso 1967 m. ėjo praktiką Sevastopolyje, eskadriniame minininke „Naporistyj“ (Напористый), su kuriuo buvo ir zonoje, kur vyko Arabų šalių ir Izraelio karas. Po trečio kurso praktiką ėjo Šiaurės laivyne, kreiseryje „Aleksandr Nevskij“ (Александр Невский).

Vėliau tarnavo TSRS karinio laivyno kreiseriuose „Komsomolec“ ('Комсомолец) ir „Oktiabrskaja revoliucija“ ('Октябрьская революция). Dalyvavo mokomuosiuose koviniuose žygiuose Baltijoje, Atlanto vandenyne, Juodojoje ir Viduržemio jūrose. Nuo 1983 m. tarnavo Kamčiatkoje, mažųjų raketinių laivų brigadoje. 1990 m. baigė karinę tarnybą turėdamas 3 rango kapitono laipsnį.

Jachtos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Visą gyvenimą buvo aistringas buriuotojas. Aktyviai dalyvavo jachtų renginiuose Baltijos jūroje, vėliau – Kamčiatkoje, kur buvo viena pagrindinių jachtų judėjimo figūrų. 1991 m. su jachta „Tarpon“ (Тарпон) pasiekė Šiaurės Ameriką. Šis žygis aprašytas Genadijaus Strunačiovo (Геннадий Струначёв) apysakoje „Kuoduotieji mormonai skrenda į Aleutus“.[1]

2000 m. birželio 17 d. su jachta „Kamčiatka“ (ekipažas 7 žmonės) leidosi į kelionę aplink pasaulį iš Kamčiatkos Petropavlovsko. Z.Žilaitis tikėjosi įveikti pirmosios rusų keliautojų Johano fon Kruzenšterno ir Jurijaus Lisianskio ekspedicijos aplink pasaulį maršrutą, taip paminėdamas jos 200-ąsias metines. Ekspedicijos metu įgulos sudėtis ne sykį keitėsi. Pirmas ekspedicijos etapas baigėsi 2001 m. rugpjūčio 15 d, Sevastopolyje, kurį Z. Žilaitis pasiekė dviese su Borisu Kolosovu (Борис Колосов).

Peržiemojęs 57-ajame Juodosios jūros laivyno jachtklube Z. Žilaitis kartu su Jevgenijumi Pančenka (Евгений Панченко) perplaukė Atlantą, užsuko į Kubą ir Jamaiką. 2002 m. lapkričio pabaigoje kartu su Orestu Syčinskiu (Орест Сычинский) praplaukė Panamos kanalą. Toliau plaukė vienas. Planuotos žygio dalies į Galapagų salas teko atsisakyti.[2] Jachtos kapitonas pasuko į šiaurę ir 2002 m. gruodžio 3 d. paskutinį kartą išmetė jachtos inkarą. Spėjama, kad jis gruodžio 4 d. mirė jachtoje Golfito uosto pakrantėje, Kosta Rikoje, kur jo kūną po kelių dienų aptiko jūrų policija. Manoma, kad jachtininkas mirė nuo širdies priepuolio, kurio metu niekas jam negalėjo padėti, nes jachtoje jis buvo vienas.

2003 m. sausį į Kosta Riką iš Kamčiatkos Petropavlovsko atvyko Jevgenijaus Pančenkos vadovaujamas jachtos ekipažas, kuris turėjo parplukdyti į Kamčiatką jachtą ir pargabenti Z. Žilaičio palaikus, kurie sausio 21 d. buvo kremuoti. Jachta iš Kosta Rikos išplaukė 2003 m. vasario 2 d., o Kamčiatkos Petropavlovską pasiekė birželio pradžioje.

Urna su jūrininko palaikais buvo parvežta į Lietuvą, kur palaidota šalia jūrininko tėvų Jurbarke.

Z. Žilaičio žmona Ala Vasiljevna ir jų sūnus gyvena Simferopolyje.[3]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]