Zelencų mūšis

Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius.

Zelencų mūšis
Priklauso: 1792 m. Rusijos-ATR karas Targovicos konfederacija
Zelencų mūšis. dail. Aleksandras Orlovskis
Data 1792 m. birželio 18 d. (birželio 7 d. pagal Julijaus kalendorių) Vieta Žylyncai (Zelancai) (ATR Lenkijos karalystė, dab. Ukrainos Chmelnickio srities Šepetivkos rajonas) Rezultatas Taktinė ATR pajėgų pergalė, abi pusės teigia laimėjusios Teritoriniai pokyčiai Mūšis nenutraukė ATR pajėgų traukimosi nuo įsiveržusių Rusijos pajėgų
Konflikto šalys
Abiejų Tautų Respublika	Rusijos imperija
Vadovai ir kariniai vadai
Juzefas Poniatovskis	Iraklijus Morkovas
Pajėgos
15 500 karių ir 12 pabūklų	11 500 karių, 24 pabūklai
Nuostoliai
800 karių ir 3 pabūklai - 1000 karių<	730 karių (rusų teigimu) 2000 karių (lenkų teigimu).

 Zelencų mūšis (lenk. Bitwa pod Zieleńcami, rus. Битва под Зеленцами, ukr. Битва під Жилинцями) – 1792 m. birželio 18 d. (birželio 7 d. pagal Rusijos tuo metu naudotą Julijaus kalendorių) prie Žylincų (ukr. Жилинцы) kaimo (ATR Lenkijos karalystė, dab. Ukrainos Chmelnickio srities Šepetivkos rajonas) įvykęs mūšis tarp Abiejų Tautų Respublikos kariuomenės pajėgų (15,5 tūkst. karių), vadovaujamų kunigaikščio Juzefo Poniatovskio ir Tado Kosciuškos bei Rusijos imperijos kariuomenės pajėgų (apie 11 tūkst.), vadovaujamų generolo Iraklijaus Morkovo, vienos 1792 m. Rusijos-ATR karo (Targovicos konfederacijos) kautynių. Mūšio rezultatus abi kariavusios pusės laiko savo pergale.

Už drąsą mūšyje karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis Juzefą Poniatovskį apdovanojo naujai įsteigtu kariniu ordinu Virtuti Militari.

Mūšio priešistorė

Aiškėjant, kad netrukus įvyks Targovicos konfederatus remiančios Rusijos invazija į ATR, gegužės 10 d. kunigaikštis Juzefas Poniatovskis atvyko į Tulčiną ir pamėgino sutelkti išsibarsčiusius karinius dalinius. Jam pavyko surinkti apie 17 tūkst. karių. Vėliau vykusių karinių operacijų metu prie jo prisijungė Zaslavlyje buvusi Mikolo Lubomirskio divizija (4 500 vyrų) ir prie Zielencų (Žylencų) susirinkęs generolo majoro Juzefo Zajnčeko rezervo korpusas (5 500 karių). Prie Polonės prie jų prisijungė artilerijos daliniai.

Naktį iš gegužės 18 į 19 d. į ATR teritoriją įsiveržė pirmieji Michailo Kachovskio vadovaujamos 64 tūkst. karių dydžio karių rusų kariuomenės daliniai. Rusų planas buvo apsupti Poniatovskio pajėgas – Vilhelmo Derfeldeno ir Ivano Dunino korpusas turėjo atakuoti iš fronto, Michailo Goleniščevo-Kutuzovo vadovaujamos pajėgos – iš pietų, Andrejaus Levanidovo pajėgos – iš šiaurės.

Poniatovskis nesutiko su Tado Kosciuškos siūlymu dėl kordoninės sienos gynybos ir nusprendė trauktis į Liubarą ir Polonę bei išnaudoti tose vietovėse buvusius įtvirtinimus ir atsargas didesniam gynybiniam mūšiui. Besitraukiant įvyko keletas susirėmimų, ATR pajėgos prarado nemažai įrangos ir amunicijos, rusų pajėgos užgrobė keletą stovyklų, o netoli Polonės paaiškėjo, kad vietoje surinktų atsargų nepakanka, o įtvirtinimų statyba dar nebaigta. Po susitikimo Poniatovskis nusprendė susijungti su Zaslave dislokuota Lubomirskio divizija ir, evakavus, kas tik įmanoma, palikti ir sunaikinti stovyklą prie Polonos.

Besitraukiančią Karūnos kariuomenę sekė apie 11 tūkst. rusų kariuomenė, vadovaujama generolo Iraklijaus Morkovo, sustiprinta Orlovo kazokais. Morkovas planavo užgrobti dar vieną lenkų vilkstinę ir atskirti Lenkijos kariuomenę nuo Horynės. Manydamas, kad stovykla bus lengvas grobis, birželio 18 d. netoli Zieleńce jis susidūrė su išvakarėse atžygiavusiu generolo Zajančeko ir generolo Liudviko Trokino vadovaujamu korpusu.

Pajėgos

Juzefas Poniatovskis Dail. J. Grassi.

Iraklijus Markovas (po 1815 m.)

Abiejų Tautų Respublikos pajėgos:

Pėstininkai:

• I pulko batalionas – 625 kariai.
• IV pulko batalionas – 750 karių su šaulių būriu
• V fuzilierių pulko batalionas – 579 kariai.

Kavalerija:

• Priešakinės sargybos pulkas – 10 eskadronų – 1039 raiteliai.

Artilerija:

• Silpna lauko artilerija, daugiausiai 6 svarų patrankos, vadovaujama majoro Dobrovskio. Bataliono artilerija – po dvi trijų svarų patrankas, viso – 6 patrankos.

Rusijos kariuomenė:

Pėstininkai:

• Jekaterinoslavlio grenadierių pulkas – 4 batalionai, apie 3000 karių.
• Jekaterinoslavlio jėgerių pulkas – 4 batalionai, apie 3200 karių.

Kavalerija:

• Jelizavetogrado raitųjų jėgerių pulkas – 10 eskadronų – 1300 raitelių
• Olviopolės husarų pulkas полк – 6 eskadronai, apie 750 raitelių
• Voronežo husarų pulkas – 6 eskadronai, apie 750 raitelių
• Penki kazokų pulkai po 400 raitelių – 2000 raitelių

Artilerija:

• 24 lauko patrankos – apie 500 artileristų.
• po 2 patrankas kiekviename batalione, viso 16 pabūklų.

Mūšis

Zilelencų mūšio schema

Mūšio schema iš 1911-1915 m. leistos Sytino karinės enciklopedijos

1792 m. Rusijos-ATR karo žemėlapis

Generolo Zajončeko korpusas užėmė poziciją ant kalvos prie kelio Polonė-Zaslavas. Kairėje pusėje jas dengė pelkėtas slėnis kairiajame šone, dešinėje – kalvos šlaitas ir už jo buvęs miškas. Tačiau Trokinas ir Zajončekas neužėmė Žielencų kaimo, o miške nebuvo vietos galimiems pastiprinimams. Sparnuose išsidėstė kavalerija, o centre – pėstininkai, į pagalbą buvo pakviesti Poniatovskio daliniai.

Rusų pajėgos puolimui pradėjo rikiuotis nuo 6 ryto, ATR artilerijos apšaudomoje lygumoje kalvos papėdėje, kavalerija – kairiajame sparne, pėstininkai – dešinėje, du pėstininkų batalionai – rezerve. Pasinaudoję vangia lenkų artilerijos ugnimi rusai užėmė kaimą ir juo dengdamiesi pradėjo savo artilerijos ataką.

7 valandą ryto Poniatovskis atvyko į mūšio lauką. Netrukus po to rusai sustabdė puolimą, greičiausiai įvertinę matomą ATR pajėgų sustiprėjimą. Nauji atvykusi kavalerija išsirikiavo kairiame sparne, dešiniame – tautinės kavalerijos brigada, o centre išsirikiavo antrasis pėstininkų ešelonas. Likusieji pėstininkai atvyko jau mūšiui įsibėgėjus ir užėmė poziciją po miško priedanga. Kaime prasidėjus gaisrui Poniatovskis įsakė atakuoti kaimą ir išvalyti nuo priešo. Ši ataka nepavyko, o ugnis kaime dar labiau įsiliepsnojo. Dūmai uždengė mūšio lauką. Rusai, pasinaudodami dūmų priedanga, kairiame sparne surengė kavalerijos ataką prieš ATR kavaleriją. Pastaroji, užuot puolusi priešą, pasitiko jį vietoje, dėl ko suskilo kavaleristų rikiuotė ir jie pradėjo paniškai trauktis. Tik įsikišus kunigaikščiui Sanguškai ir karininkams pavyko kavaleristus pasukti atgal. Tuo tarpu rusų kavaleriją smarkiai apšaudė ATR artilerija, po ko ją ją iš flango atakavo grįžtanti ATR kavalerija, o iš priekio – antros linijos kavalerija. Siekdamas sustiprinti efektą, Poniatovskis įsakė Čapskiui palaikyti lenkų puolimą, tačiau pastarasis pareikalavo raštiško įsakymo, teigdamas kad žodžiu per pasiuntinį perduotas nurodymas buvo neaiškus.

Žanas Pjeras Norblenas, Mūšis prie Zelencų

Po artilerijos pasirengimo rusų grenadieriai pradėjo puolimą prieš ATR pajėgų centrą. Trys lenkų pėstininkų batalionai, daugiausia sudaryti iš naujokų, nesugebėjo pasipriešinti ir neatlaikę užsitęsusio apšaudymo, pradėjo trauktis. Atsitraukę pėstininkai paliko plyšį, kurį rusai išnaudojo atakos vystymui. Tuo pat metu sumaištis kilo atsargoje buvusiame batalione. Siekdamas pašalinti spragą, Poniatovskis asmeniškai vadovavo dviejų batalionų puolimui. Nepaisant stiprios ATR artilerijos ir pėstininkų ugnies, grenadieriai kelis kartus atakavo durtuvais, tačiau nesėkmingai.

Kairiajame sparne taip pat prasidėjo rusų puolimas, kurio neatlaikę lenkų pėstininkai ėmė trauktis. Padėtį išgelbėjo artilerija – po jo apšaudymo rusų puolimas sustojo, o ATR pėstininkų kontrataka pavyko juos nustumti į ankstesnes pozicijas.

Matydamas, kad rusų puolimas visuose sektoriuose sustabdytas, Poniatovskis nusprendė imtis iniciatyvos ir suformavo generolo Mykolo Vielhorskio vadovaujamą atakos grupę. Ši judėjo gana lėtai, todėl Morkovas sugebėjo naują frontą. Nepaisant to, rusų generolas nesijautė užtikrintas gebėjimu ilgiau atsilaikyti ir per pasiuntinius paprašė Kachovskį paramos. Paramos negavęs Morkovas suformavo aikštės rikiuotę ir rikiuotėje pasitraukė iš mūšio lauko. Apie 17:00 mūšis baigėsi ir mūšio lauke liko tik ATR pajėgos.

Poniatovskis nesijautė pajėgus išlaikyti pozicijas galimo rusų kontrpuolimo atveju ir po dviejų valandų poilsio įsakė trauktis. Salei leidžiantis Morkovo pajėgos vėl užėmė mūšio lauką, o Morkovas save paskelbė nugalėtoju, už ką vėliau buvo apdovanotas šv. Georgijaus II laipsnio ordinu. Rusų grįžimas į mūšio lauką užblokavo kelią artėjančiai Kosciuškos divizijai, kuri, susidūrusi su gausesniu priešu pranašumu, pasitraukė, iššovusi keletą artilerijos salvių.

Reikšmė

Wojcechas Kosakas – Zielencų mūšis

Mūšis parodė, kad ATR kariuomenė gali sėkmingai pasipriešinti rusams, kas buvo ypač svarbu turint omenyje didelį praktinės patirties neturėjusių naujokų skaičių kariuomenėje. Nors mūšio metu pasitaikė ir panikos atvejų, tačiau vadams pavyko kariuomenę suvaldyti ir toliau tęsti kovą. Didelį vaidmenį atliko artilerija, nors mūšio metu ji praktiškai sunaudojo visas amunicijos atsargas. Generolų Zajančeko ir Trokino patirties stoka lėmė, kad jų pajėgos buvo išdėstytos nepalankioje padėtyje, kuri leido rusams juos apšaudyti iš Zielencės kaimo.

Medalis Virtuti Militari buvo įsteigtas 1792 m. po Zelencų mūšio

Nors Kosciuškos divizija buvo netoliese, pajėgos nepavyko susijungti, kas būtų gerokai įtakoję mūšio baigtį ir padidinę priešo nuostolius. Nors rusai buvo sustabdyti ir patyrė dvigubai didesnių nuostolių nei ATR pajėgos, Morkovo pajėgos nebuvo sumuštos, joms pavyko iš mūšio lauko pasitraukti rikiuotėje. Greičiausiai tai lėmė ne tik informacijos apie kariuomenės judėjimą trūkumas, bet ir amunicijos trūkumas, ATR kariuomenės nuovargis po žygio ir mūšio.

Zelencų mūšis neabejotinai buvo svarbi pergalė ne tik 1792 m. karo istorijoje. Iki tol paskutinis ATR kariuomenės savarankiškai laimėtas mūšis buvo 1698 m. Podhojcų mūšis su Krymo totoriais. „Nuo Jono III laikų tai pirmasis išankstinis mūšis, kurį lenkai laimėjo be niekeno pagalbos“ – rašė karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis laiške savo sūnėnui Juzefui Poniatovskiui. Jo paragintas karalius 1792 m. birželio 22 d. įsteigė karinį apdovanojimą Virtuti Militari. Netrukus medalis buvo pertvarkytas į Austrijos-Vengrijos pavyzdžio ordiną. Iš viso auksiniais Virtuti Militari medaliais buvo apdovanota 20 sidabriniais – 40 mūšio dalyvių. Apdovanojimą gavo ir T. Kosciuška.

Ši pergalė pakėlė visos kariuomenės moralę. Tačiau pakviestas į nugalėtojų stovyklą, karalius atsisakė keliauti tokiais žodžiais: „Ar stovykloje turėsiu paguodos ir tinkamo maisto?“

Įamžinimas

Virtuti Militari ordinas, 1792 m.

Zelencų mūšis 1990 m. buvo įamžintas prie Nežinomo kareivio kapo Varšuvoje užrašu vienoje iš lentų: „ZIELENCE 18 VI 1792“.

Varšuvoje, Pietinės Pragos (lenk. Praga-Południe) rajone mūšio garbei viena gatvė pavadinta Zelencų alėja. 1994 m. šioje gatvėje buvo pastatytas paminklinis akmuo, skirtas Zielencų mūšiui ir Virtuti Militari karinio ordino įsteigimui.

Minint Virtuti Militari ordino 220-ąsias metines Varšuvos Saksų sode buvo pasodintas memorialinis medis, o ant šalia esančio Varšuvos įgulos vadovybės pastato atidengta atminimo lenta. Ceremonijos metu buvo primintos ordino įsteigimo aplinkybės.

Mūšis taip pat paminėtas vienoje iš lentų ant Lenkijos kavalerijos paminklo Varšuvoje.

Bibliografija

• Piotr Derdej, Zieleńce – Mir – Dubienka 1792, Dom Wydawniczy Bellona, Warszawa 2000.
• Jadwiga Nadzieja (1988). Od Jakobina do księcia namiestnika. Wydawnictwo "Śląsk". ISBN 978-83-216-0682-8
• Alex Storozynski (28 April 2009). The Peasant Prince: and the Age of Revolution. St. Martin's Press. p. 165. ISBN 978-0-312-62594-8. Retrieved 23 July 2013
• Смитт Ф. Ф. «Суворов и падение Польши», СПб., 1866.
• Tomasz Stańczyk, Wojciech Kalwat: Niedoświadczenie wydarło triumf zupełny. Rzeczpospolita weekend, 2012-06-18.
• Velichko, Konstantin; Novitsky, Vasily; Schwarz, Alexey von; Apushkin, Vladimir; Schulz, Gustav von (1912). Sytin Military Encyclopedia . Vol. X: "Елисавета Петровна – Инициатива". Moscow: Типография Т-ва И. Д. Сытина. Retrieved 1 July 2023
• Зелинцы // Военная энциклопедия : [в 18 т.] / под ред. В. Ф. Новицкого … [и др.]. – СПб. ; [М.] : Тип. т-ва И. Д. Сытина, 1911–1915.