Zapyškio senųjų kapinių koplyčia

54°55′36″š. pl. 23°40′03″r. ilg. / 54.9267°š. pl. 23.6676°r. ilg. / 54.9267; 23.6676

Zapyškio senųjų kapinių koplyčia

Savivaldybė	Kauno rajonas
Gyvenvietė	Zapyškis
Adresas	Vytauto g. 2A
Statybinė medžiaga	tinkuotas mūras
Pastatyta (įrengta)	XIX a. vid.
Stilius	klasicizmas

Zapyškio senųjų kapinių koplyčia stovi Kauno rajone, Zapyškio rytiniame pakraštyje (nuo Kačerginės pusės), senosiose kapinėse prie pagrindinės Vytauto g., kelio 140 Kaunas–Zapyškis–Šakiai . Teritorija priklauso Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo parapijai.

Per kapines anksčiau tekėjęs Dievogalos Švento Jono upelis, kurio vandens gydomąja galia tikėjo žmonės. Šiuo metu kitoje kelio pusėje yra pažymėta šventvietė (prie Vytauto g. 5A).

Koplyčia yra regioninės reikšmės architektūros ir dailės paminklas, 1992 m. įregistruotas LR Kultūros vertybių registre (unik. kodas 1378 ).^[1] Senosios kapinės ir koplyčia yra vienas iš lankytinų objektų Zapyškio seniūnijoje.

Šiuo metu koplyčia uždaryta, nenaudojama, joje padėti kapinių kryžiai.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Koplyčia pastatyta senosiose kapinėse apie 1850 m., prie buvusio Dievogalos Švento Jono upelio. Čia laidoti kunigai, tarp jų – ir Zapyškio parapijos klebonas Jurgis Kolyta, globojęs Vincą Kudirką. Sakralinės paskirties statinys ne kartą kentėjo nuo aukso ieškotojų nagų – manyta, kad kunigai buvo laidojami su jiems priklausiusiomis vertybėmis. Per tokius vandališkus išpuolius stipriai niokotas koplyčios vidus.

1901 m. uždarius Zapyškio bažnyčią, koplyčioje vyko pamaldos.

Atgimimo pradžioje koplyčioje vykdavo mišios per Jonines.

Koplyčią supančios senosios kapinės yra vertingos, turinčios Suvalkijos kultūros, istorijos ir architektūros bruožų. Jose prieš ir po 1863 m. sukilimo buvo laidojami Zapyškio apylinkių žmonės. Reikšminga tai, kad užrašai akmeniniuose paminkluose spaudos draudimo laikais buvo rašomi lietuviškai, vietine suvalkiečių tarme. Tai rodo menką lenkų kultūros įtaką šiaurės Suvalkijos žmonėms.

Architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Koplyčios statiniui būdinga klasicizmo stilistika. Pagrindinis fasadas su įėjimo durimis atgręžtas į vakarų pusę, su lauko akmenų prieslenksčiu. Koplyčios tūris kompaktinis, netaisyklingos formos plano, su nusklembtais rytų pusės kampais. Pastatas vienaaukštis, su pastoge. Stogo rytų pusėje koplytėlė su varpu ir kryžiumi neišlikusi. Stogo forma trišlaitė, danga - molio čerpės. Koplyčia yra vienos patalpos, su zakristija pietryčių pusėje ir įėjimu iš šiaurės vakarų pusės. Vakarų pusės fasado frontone įrengta apskrita švieslangio anga. Pastatas sumūrytas iš molio plytų. Viduje įrengta medinė sijinė perdanga, molio plytų grindys. Fasadai nutinkuoti, išsiskiria plytų mūro profiliuotas karnizas, kampų tinkuoto molio plytų mūro modifikuoti piliastrai.

Viduje įrengtas altorius su nutinkuota mūrine mensa ir dalinai išlikusiu mediniu retabulu.

Koplyčią supa padrikai išsidėstę įvairūs mažosios kraštovaizdžio architektūros statiniai ir vaizduojamojo meno formos, lieto metalo antkapinės tvorelės, masyvūs kryžiai. Kapinių pietrytinėje pusėje (šalia kelio) išsiskiria tinkuoto molio plytų mūro laidojimo rūsys.