XIII amžiaus 6-as dešimtmetis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

XIII amžiaus šeštasis dešimtmetis prasidėjo 1251 metais ir baigėsi 1260 metais

Tūkstantmečiai: 1 tūkstantmetis2 tūkstantmetis3 tūkstantmetis

Amžiai: XII amžiusXIII amžiusXIV amžius

Dešimtmečiai: 1-as 2-as 3-as 4-as 5-as - 6-as - 7-as 8-as 9-as 10-as 1-as

Metai: 1251 1252 1253 1254 1255 1256 1257 1258 1259 1260

Įvykiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1251[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai buvo nekeliamieji metai, prasidedantys sekmadienį. Šių metų svarbiausi įvykiai:

  • Pavasarį Livonijos krašto magistras Andrius Štirijietis pakrikštijo Ldk Mindaugą, jo žmona Mortą, sūnūs Rūkly ir Rupeiką Vilniaus katedroje.
  • Popiežiaus Inocentas IV paskyrė pranciškoną Henriką iš Liuksemburgo Kuršo vyskupu. Į šią vyskupystę įėjo taip pat ir lietuvių žemes, todėl popiežius jį buvo paskyręs Ldk Mindaugo globėju.
  • Popiežius Inocentas IV išleido bulę, kurią įpareigojo Lietuvos karalių skirti žemės sklypą katedrai statyti.
  • Liepos 17 d. popiežius Inocentas IV bulė paskelbė Lietuvą „šv. Petro sosto nuosavybe“ bei pavedė Kulmo vyskupui Heinrich‘ui Haidenreich‘ui karūnuoti Mindaugą Lietuvos karaliumi.
  • Liepos 26 d. popiežius Inocentas IV paragino Rygos, Dorpato ir Ozilijos vyskupus kartu su Teutonų ordinu Ldk Mindaugui padėti krikštyti pagonis.
  • Haličo-Volynės dk Danilos Romanovičiaus valdomi volynėnai su lenkais vėl atnaujino Jotvos puolimą ir susirėmė su jotvingiais prie Narevo ir Alkapės (Lukos) upių.
  • Livonijos riteriai, susitarę su Rygos vyskupu, senos lietuviškos Klaipėdos pilies vietoje prie Dangės upės bandė statytis pilį. Prūsai ir žemaičiai puolė juos, ardė jau pradėtą statyti pilį, bet vokiečiai pasirodė turį daugiau ginkluotų jėgų.

1252[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai buvo keliamieji metai, prasidedantys pirmadienį. Šių metų svarbiausi įvykiai:

  • Kunig. Tautvilas, išvytas iš Rygos, su Vykinto ir haličėnų jungtinėmis pajėgomis puolė Ldk Mindaugą, kuris, užsidaręs Vorutos pilyje, su vokiečių riterių pagalba atrėmė puolimą. Mindaugas apgulė Tautvilą Vykinto pilyje Tviremente (Tverai), apgulties metu žuvo Vykintas. Tautvilui vėl teko bėgti į Volynę, kuri dar tęsė karą su Lietuva.
  • Rugpjūčio 1 d. – įkurtas Klaipėdos miestas. Kuršo vyskupas Henrikas sudarė sutartį su Livonijos ordino didžiuoju magistru Eberhardu fon Zeine dėl Memelio (arba Nemuno) ir Dangės upių santakoje statyti pilį ir prie jos per dvejus metus įkurti miestą. Tais pačiais metais prie Dangės žiočių pastatyta medinė pilis.
  • Žiemą Christburgo komtūras su broliais ir ištikimais ordinui prūsais bandė pulti Sembą, bet buvo sumuštas.

1253[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai buvo nekeliamieji metai, prasidedantys trečiadienį. Šių metų svarbiausi įvykiai:

  • Lietuviai įsiveržė į Novgorodo kunigaikštystė, prie Toropco buvo sumušti ir atimtas grobis.
  • Haličo-Volynės dk. Danielius Haličietis suruošė nauja puolimą į Ldk Mindaugo valdas, bet tai Tautvilai atnešė mažai naudos.
  • Vasarą šalia medines Klaipėdos (arba Memelburg) pilies buvo pradėta statyti mūrinė.
  • Liepos 6 d. (arba birželio 29-ąją) Vilniaus katedroje Ldk Mindaugas ir jo žmona Morta buvo Kulmo vyskupo Henriko karūnuoti Rygos meistrų nukaldintomis karūnomis. Tačiau kartu Mindaugas pateko į Livonijos ordino priklausomybę ir netrukus turėjo jam užrašyti dalį Žemaitijos bei Jotvos, Narduvą.
  • Rugpjūčio 21 d. Livonijos ir Prūsijos arkivyskupas A. Sverberis gavęs Inocento IV įsakymą įšventino karaliaus Mindaugo proteguojamą vienuolį Kristijoną Lietuvos vyskupu. Kristijonas buvo visiškai paveiktas Livonijos ordino įtakos.
  • Lenkijos Gniezno arkivyskupas Pelkas (Fulk) įšventino Lietuvos vyskupu lenkų dominikoną Vitą (lot. Vitus), kuris turėjo valdyti vyskupystę Pietų Lietuvoje. Tačiau po poros metų popiežius Aleksandras IV leido Vitui atsisakyti savo vyskupystės.
  • Karalius Mindaugas pakeitė valstybės struktūrą ir įvedė naują grūdų duoklę – dėklą, kurios didelė dalis buvo skirta pilių įguloms išlaikyti.
  • Kujavijos kunig. buvo gavęs iš popiežiaus Inocento IV teisę globoti kaimynines jotvingių sritis. Lenkai, rusai ir Vokiečių ordinas ėmė sutartinai kovoti prieš jotvingius-sūduvius.

1254[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai buvo nekeliamieji metai, prasidedantys ketvirtadienį. Šių metų svarbiausi įvykiai:

  • Gimė Karlosas Antonijus Boskė, gesintuvo išradėjas.
  • Sausio mėn. Haličo-Volynės dk Danielius Haličietis Drohičine karūnuotas popiežiaus atsiųsta karūna kaip Pietų Rusios karalius «Rex Russiae».
  • Metų pr. Livonijos ordinas atrėmė didelį sembų surengtą Klaipėdos pilies, pavadinta Memelburgu, puolimą. Vokiečių ordino magistras Anas fon Zangershauzenas už tai bandė pulti Sembą per Kuršių neriją, bet metų viduryje buvo sumuštas.
  • Kovo 12 d. aktu karalius Mindaugas vyskupui Kristijonui užrašė po pusę Raseinių, Betygalos ir Laukuvos žemių. Tačiau karaliui dar teko pakovoti dėl Lietuvos vyskupo tiesioginės priklausomybės popiežiui.
  • Iš Memelburgo vokiečiai ketino Nemunu skverbtis į Lietuvos gilumą ir upę varyti prekybą. Klaipėdai buvo suteiktos Liubeko savivaldos teisės.
  • Karalius Mindaugas liepos 12 d. aktu Vykinto valdytos Laukuvos pusę atidavė Lietuvos vyskupui Kristijonui.
  • Naugarduko kunig. Vaišelga karaliaus Mindaugo pavedimu sudarė taiką su Rusios karalium Danilu ir perleido Naugarduką jo sūnui Romanui, kuris turėjo valdyti Naugarduką kaip Mindaugo vasalas. Mindaugas susitaikė ir su Tautvilą.
  • Galicijos kunig. Švarnas (krikšto vardas Jonas) vedė karaliaus Mindaugo dukrą Ramūnė (?). Vaikų jie neturėjo.
  • Rugsėjo 3 d. popiežius Inocentas IV parašė 3 raštus: karaliui Mindaugui, Lietuvos vyskupui Kristijonui bei Naumburgo vyskupui dėl naujos Lietuvos vyskupo ištikimybės priesaikos popiežiui, įkūrė Lietuvos bažnytinę provinciją (Vetera Monumentą..., Nr. 121).
  • Čekijos karalius Pršemislas Otokaras II paskelbė Kryžiaus žygį į Sembą. Otokaras II nusiuntė didelę kariuomenę ir pats nuvyko dviem savaitėms dėl religinių nuostatų. Užėmęs sembų pilis, Vokiečių ordino magistras Popomas Osternachas pastatė kelias ordino pilis. Viena pirmųjų iškilo Karaliaučiaus pilis.
  • Rudenį Racionže Volynės karalius Danielius Haličietis, Mozūrų kunig. Zemovitas ir Vokiečių ordino vicemagistras Burchardas von Hornhausenas susitarė pasidalyti Jotvą (terre Jatwezenorum).
  • Žiemą Naugarduko žemės vietininkas Romanas Danilovičíus su volunėnų, mazoviečių ir Krokuvos kariais sudavė dar vieną triuškinamą smūgį jotvingiams. Nebesitikėdami paramos iš kitur, jotvingiai sutiko duoti duoklės ir savo žemėse statyti pilis.

1255[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai buvo nekeliamieji metai, prasidedantys penktadienį. Šių metų svarbiausi įvykiai:

  • Vokiečių ordinas, kuriam padėjo Čekijos karalius Pršemislas II Otakaras, sausio mėn. prūsų Tvankstą pilį užėmė ir pastatė savo medinę pilį. Karaliaus garbei pilis, o vėliau ir prie jos išsiplėtęs miestas pavadintas Kunigsberg, vėliau Königsberg.
  • Karalius Mindaugas norėjo karūnuoti savo sūnų Vaišelgą Rusijos karalium. Tam tikslui parašė laišką Romos popiežiui Aleksandrui IV ir gavo sutikimą, pripažino nuolatinį Lietuvos karalystės statusą. Bet Vaišelga atsisakė karūnuotis ir išvyko gyventi į Poloninsko vienuolyną prie Karpatų Volynėje.
  • Kovo 6 d. popiežius Aleksandras IV Neapolyje išdavė raštą karaliui Mindaugui (Vetera Monumentą..., Nr. 122) su teisę vainikuotis Lietuvos karaliais jo sūnums.
  • Vasarą Rusios karalius Danielius Haličietis su lietuviais suruošė bendrą karinį žygį į pavaldžia mongolų Ordai ir Aleksandrui Nevskiui Kijevo kunigaikštystė. Bet grįžtančius lietuvius prie Lucko užpuolė ir sunaikino volunėnų armija.
  • Karalius Mindaugas suruošė žygį į Lenkijos Liubliną ir sudegino jį. (Janas Dlugošas)
  • Rugpjūčio 7 d. Romos popiežius Aleksandras IV paskelbė Lenkijoje, Čekijoje ir Austrijoje kryžiaus žygį prieš Lietuvą, užtikrino „...krikščionims, kurie užsivilkę kryžiaus ženklą nutars patraukti prieš minėtus pagonis, tokį pat nuodėmių atleidimą, kuris yra duodamas tiems, kurie traukia į pagalbą Šventajai Žemei“.
  • Kryžiuočiai užgrobė Vėluvą. Ją, kad apsaugotų Ramovę, drauge pastatė nadruviai, skalviai ir sūduviai. Žlugus Vėluvai, Ramovė persikėlė iš Nadruvos į Romainius Lietuvoje, o vėliau – į Vilnių.
  • Žemaičiams suaktyvinus kovą prieš Livonijos ordiną ir nusiaubus Kuršą, Vokiečių ordino magistras Anas fon Zangershauzenas metų viduryje ir antroje pusėje nusiaubė Žemaitiją.
  • Kai spalio mėn. Lietuvos valdovas Mindaugas Livonijos ordinui perleido didumą Žemaitijos, Alminas ėmėsi organizuoti tam pasipriešinimą. Žemaičių kunigaikščių taryba jį išrinko savo vadovu, vadovavo Žemaičių žemių konfederacijai, siekė priversti kuršius sukilti prieš Livonijos ordiną ir taip įtraukti į karą Mindaugą. Alminas nepritarė Mindaugo krikštui.

1256[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai buvo keliamieji metai, prasidedantys šeštadienį. Šių metų svarbiausi įvykiai:

  • Sausio mėn. kunig. Almino vadovaujami žemaičiai pradėjo aktyvią kovą su Livonijos kryžiuočiais ir nusiaubė jų valdomą Kuršą.
  • Vokiečių ordino prūsiškosios šakos nariai pavergė visą Sembą.
  • Rusios karalius Danielius Haličietis prie sutvirtinto Priviščios kaimo sumušęs jungtines jotvingių pajėgas, čia aptikęs nemaža maisto. Tai užrašyta Ipatijaus metraštyje.
  • Liepos 15 d. popiežius Aleksandras IV savo laiške Breslavo vyskupui ir pranciškonui Baltramiejui iš Bohemijos įsako globoti ir ginti tikėjimą priėmusius jotvingius.
  • Perėjęs Mozūrus karalius Mindaugas įsiveržia Prūsijon. Prūsija klaikiai nusiaubiama. Vokiečių ordino magistras Popomas Osternachas regėdamas tokį kraujo praliejimą ir tiek nelaimių išsižada magistrystės.
  • Klaipėdos krašte prie Danės upės buvo pastatytas pirmasis vandens malūnas.
  • Romos popiežius Aleksandras IV paskelbė kryžiaus žygį prieš mongolus-totorius, prūsus, lietuvius, jotvingius. Ragino leisti kryžiaus žygiuose dalyvauti kaliniams, žadėjo jų dalyviams specialius Atlaidus.

1257[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai buvo nekeliamieji metai, prasidedantys pirmadienį. Šių metų svarbiausi įvykiai:

  • Žemaičiams puolant Klaipėdos pilį, Vokiečių ordino magistras Burkhardas fon Hornhauzenas paskubomis surinko kariuomenę, tačiau puolantieji ją sumušė. Bet žemaičiai pilies užimti neįstengė, miestas buvo sudegintas.
  • Po sėkmingų kovų, pavasarį žemaičiai sudarė su kryžiuočiais dvejų metų paliaubas.
  • Balandžio 5 d. popiežius Aleksandras IV bando inicijuoti naują kryžiaus žygį prieš lietuvius, jotvingius, taip pat „rusus ir kitus pagonis bei schizmatikus“. Taip pat Kryžiuočių ordinui leido imtis prievartos prieš prūsus, atsisakančius kariauti su lietuviais.
  • Rugpjūčio 15 d. Krokuvoje mirė dominikonų vienuolis Hiacintas (Šv. Hiacintas, Jacintas, Jackus, g. ~1185 m. Silezijoje). Misijonieriavo daugiausia Rusijoje ir Prūsijoje (1236 – 1238 m.), lankėsi Lietuvoje (1231 m.), Latvijoje, Danijoje, Švedijoje ir Norvegijoje. Buvo vadinamas “šiaurės apaštalu”. 1594 m. rugpjūčio 17 d. Romoje popiežiaus Klemenso VIII kanonizuotas ir paskelbtas Bažnyčios šventuoju.
  • Po kelių bendrų Haličo-Volynės ir Lenkijos surengtų siaubiamųjų žygių, jotvingiai buvo priversti kurį laiką mokėti Rusios karaliui Danilai juodųjų kiaunių kailių ir sidabro duoklę.
  • Vaišelga (Laurušas) kartu su kitais 10 - 12 vienuolių įkūrė Laurušavo vienuolyną prie Nemuno. Jame sekančio amžiaus pradžioje buvo parašyta pirmoji LDK rankraštinė knyga - Laurušavo evangelija.

1258[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai buvo nekeliamieji metai, prasidedantys antradienį. Šių metų svarbiausi įvykiai:

1259[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai buvo nekeliamieji metai, prasidedantys trečiadienį. Šių metų svarbiausi įvykiai:

  • Nuo totorių ir volynėnų puolimų nukentėjo didesnė LDK dalis, buvo nusiaubta ne tik tikroji Lietuva, bet ir Nalšia bei Dainava. Lietuvių kariuomenė į atvirą mūšį nestojo.
  • Pasibaigus paliauboms, žemaičių ir kryžiuočių kovos vėl atsinaujino. Karalius Mindaugas siekė išlaikyti gerus santykius su Ordinu, todėl rugpjūčio 7 d. užrašė jam jau visą Žemaitiją ir beveik visą Jotvą. Maždaug tuo pačiu laiku žemaičių kariuomenė nusiaubė Kuršą ir mūšyje prie Skuodo sutriuškino Livonijos kryžiuočių kariuomenę. Tokia žemaičių sėkmė paskatino žemgalius pradėti sukilimą prieš Livonijos ordiną.
  • Ordinas Karšuvoje pasistatė Georgenburgo pilį (Jurbarko) pilį, turėjusią tapti riterių atramos tašku Žemaitijoje.
  • Lietuvių antpuolių metų besikuriantis Klaipėdos miestas buvo sudegintas.
  • Mirė Henrikas Latvis (lot. Henricus de Lettis) – vokiečių kronikininkas, Rygos vyskupo Alberto tarnybos kunigas, lotynų kalba parašęs „Senąją Livonijos kroniką“ (Chronicon Livonicum vetus, 1225–1227 m.). Daugiausia rašė apie latvius, estus ir lyvius, tačiau minį ir lietuvius.

1260[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai buvo keliamieji metai, prasidedantys ketvirtadienį. Šių metų svarbiausi įvykiai:

  • Kovo 20 d. Romos popiežius Aleksandras IV paskelbė kryžiaus žygį prieš Lietuvą, einantys žygin atleidžiami nuo buvusių skolų ir palūkanų.
  • Liepos 13 d. Kurše, prie Durbės ežero, žemaičiai ir lietuviai, vadovaujami kunig. Treniotos, sutriuškino jungtines Prūsijos ir Livonijos kryžiuočių pajėgas. Tai buvo didžiausias Ordino pralaimėjimas, sukėlęs išsivadavimo kovas visame Pabaltijį. Žuvo 150 Ordino riterių, maršalas, magistras ir komtūrai.
  • Romos popiežius Aleksandras IV organizavo pagalbą Durbės mūšį pralaimėjusiam Vokiečių ordinui.
  • Po Durbės mūšio prasidėjo kuršių sukilimas. Per Durbės mūšį šiauriniai kuršiai perėjo į žemaičių pusę ir puolė kryžiuočius iš užnugario. Visas Kuršas sukilo ir išsivadavo iš Livonijos ordino valdžios. Sukilėliams vadovavo Utilis.
  • Rugsėjo 20 d. prasidėjo Didysis prūsų sukilimas po to, kai Notangos ir Varmės fogtas Volradas Mirabilis Lencenbergo pilyje sudegino notangų vadus. Prūsijos gentys sutiko bendradarbiauti ir išrinko naujus vadovus. Sembų vadu stojo vitingas Glandas, rotangų – Herkus Mantas, varmių – Glapas, pagudėnų – Auktuma, vėliau Linkus, bartų – Divonė.
  • Vitingas Divonis su bartų sukilėliais apgulė Vaistotpilio pilį. Kryžiuočiai ją patys sudegino ir slapčia pasitraukė. Divonis vadovavo jungtinei bartų, sūduvių ir pagudėnų kariuomenei, kuri prie Angrapės upės įveikė Valevonos (vok. Wiesenburg) pilies kryžiuočius, žuvo 20 riterių. Vėliau sukilėliai su apgulos pabūklais puolė Valevonos pilį, kol kryžiuočiai slapčia pasitraukė Mazovijos link. Divonis mūšyje buvo sunkiai sužeistas.