XIII amžiaus 4-as dešimtmetis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką

XIII amžiaus ketvirtasis dešimtmetis prasidėjo 1231 m. ir baigėsi 1240 m.

Tūkstantmečiai: 1 tūkstantmetis – 2 tūkstantmetis – 3 tūkstantmetis

Amžiai: XII amžius – XIII amžius – XIV amžius

Dešimtmečiai: 9-as 10-as 1-as 2-as 3-as - 4-as - 5-as 6-as 7-as 8-as 9-as

Metai: 1231 1232 1233 1234 1235 1236 1237 1238 1239 1240

Įvykiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1231[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai buvo nekeliamieji metai, prasidedantys trečiadienį. Šių metų svarbiausi įvykiai:

  • Siekdamas įsitvirtinti užimtose vietose, vokiečių Kryžiuočių ordinas pastatė Torūnės pilį.
  • Kalavijuočių magistras Folkvinas kreipėsi į Vokiečių ordiną, prašydamas leisti kalavijuočiams prisijungti prie šio gerokai galingesnio ordino, kuriam vyskupai ir pats popiežius darė kur kas mažiau įtakos.

1232[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai buvo keliamieji metai, prasidedantys ketvirtadienį. Šių metų svarbiausi įvykiai:

  • Vasario 3 d. popiežius Grigalius IX bulė draudžia Baltijos krikščioniams be kurijos sutikimo sudarinėti sutartis ar paliaubas su rusais arba pagoniais.
  • Siekdamas įsitvirtinti užimtose vietose, vokiečių Kryžiuočių ordinas pastatė Ordensburgo pilį (Kvidzynas).
  • Polocko kunig. Sviatoslavas Mstislavičius, kuriuo kariuomenėje buvo daug lietuvių, užėmė Smolenską.
  • Lietuvoje pradėjo kurtis Dominikonų ordinas, atvyko dominikonas šv. Jackus.
  • Popiežiaus vicelegatui Balduinui išvykus pas popiežių, Kalavijuočiai užėmė visas kuršių žemes ir privertė pripažinti savo valdžią.

1233[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai buvo nekeliamieji metai, prasidedantys šeštadienį. Šių metų svarbiausi įvykiai:

  • Romos popiežius Grigalius IX pašaukė mečeivių Ordino kryžiuočius į kova su stačiatikybe.
  • Vyskupas Kristijonas Olyvietis pateko į prūsų nelaisvę, bet po 5 metų buvo paleistas už popiežiaus Grigalijaus IX išpirką. Nelaisvėje jis gerai susipažino su prūsų buitimi, kultūra ir papročiais. Išėjus į laisvę aprašė prūsų istoriją, gyvenimą ir legendos.
  • Balduinas Alnietis, gavęs popiežiaus legato įgaliojimus, į Livoniją grįžo ir bandė jėga užimti Revelį (Taliną), kuris turėjo atitekti popiežiaus legato valdoms. Kalavijuočiai sumušė Balduiną Katedros kalno mūšyje.
  • Užpaliuose vyko kautynės tarp Livonijos ordino ir Ldk Rimgaudo kariuomenių, kurias laimėjo lietuviai. Pilies kalavijuočiai neužėmė (Teodoras Narbutas).
  • Rudenį Konrado I Mazoviečio žygyje prieš prūsus dalyvavo ir Vokiečių ordino kariuomenė. Prūsai pralaimėjo mūšyje prie Sirgunės (Pamedė).
  • Gruodžio 28 d. Vokiečių ordinas suteikė Kulmo ir Torūnės miestams teisių dokumentą (dar kitaip vad. Culmische Handfeste) (savivaldos privilegijas), tvirtinusį kolonizaciją prūsų Kulmo žemėse.

1234[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai buvo nekeliamieji metai, prasidedantys sekmadienį. Šių metų svarbiausi įvykiai:

  • Vladimiro kunig. Jaroslavas Vsevolodovičius užpuolė prie Derpto ir prie Emaigos upės mečeivių Ordino kryžiuočius, ir laimėjo kovą. Buvo pasirašyta taikos sutartis tarp Novgorodo ir Ordino, pagal kuria rytinė ir pietinė Derpto vyskupijos perėjo Pskovui.
  • Rugpjūčio 3 popiežius Grigalius IX bule „Pietati proximum“ Vokiečių ordinui pripažino teise valdyti Kulmą ir visas užkariaujamas prūsų ir lietuvių žemes, kurti savo valstybę. Vien per 1230–1236 m. išleido 15 bulių, skelbiančių kryžiaus žygius prieš baltus.
  • Pomeranijos kunig. Šventopėlkas II Didysis dalyvavo Lenkijos ir Kryžiuočių kampanijoje, kuri baigėsi pergalingų mūšių su prūsais prie Dzierzgoń (Sirgune) upės. Žuvo ~5 tūkst. prūsų karių. (Petras Dusburgietis)
  • Volynėje žuvo 40 jotvingių kunigaikščių. (Ipatjevo metraštis)
  • Lietuviai surengė didelį antpuolį į Novgorodo ir Pskovo žemes.

1235[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai buvo nekeliamieji metai, prasidedantys pirmadienį. Šių metų svarbiausi įvykiai:

  • Mindaugo pirmtakas Naugarduko – Lietuvos dk Ringaudas (Algimanto s.), Nemuno aukštupyje prie Mogilnos (kaimas prie Nemuno, 80 km. į pietvakarius nuo Minsko) kovėsi su rusų kunigaikščiais ir totoriais „nuo saulės patekėjimo iki jos nusileidimo“ ir sutriuškino juos, rašoma Bychovco kronikoje.
  • Lietuviai ūžėme Novgorodą.
  • Vokiečių ordinas su popiežiaus palaiminimu prisijungė Prūsijoje anksčiau įkurtą Dobrynės ordiną, nepaisydami paties to ordino narių nenoro jungtis. Dobrynės ordino likučiai buvo perkelti į Drohyčiną.
  • Konradas I Mazovietis patvirtino ir išplėtė Vokiečių ordino teises, pripažino jo suverenumą Prūsoje.
  • Mirus kunig. Dausprungui, Mindaugas pasinaudojo tuo, kad jo sūnūs dar pėr jauni, užėmė Vilniaus kunigaikščio vietą, senjoro vietą.

1236[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai buvo keliamieji metai, prasidedantys antradienį. Šių metų svarbiausi įvykiai:

  • 12361263. Mindaugo valdymas.
  • Haličo-Volynės dk Danila Romanovičius su Mindaugu derėjosi kaip su visos Lietuvos valdovu. Livonijos eiliuotojoje kronikoje įvardytas Mindaugo tėvas turėjo didžiojo kunigo (vok. ein kunic grôß) titulą.
  • Vasario 19 d. – Popiežius Grigalius IX paskelbė pirmąjį kryžiaus žygį prieš pagonis, puldinėjančius Livoniją – Lietuvą.
  • Vokiečių ordino prūsiškosios šakos nariai pavergė Pamedę. „Po Hermano Zalcos ir Hermano Balko mirties į naujakrikštus (prūsus) buvo žiūrima nebe su išmintingu atlaidumu, o beveik (!) kaip į vergus“. (W. Piersonas „Prūsijos istorija“)
  • Rugsėjo 22 d. – Saulės mūšis (Šiaulių mūšis). Kalavijuočiai su kryžininkais, estais ir pskoviečiais nusiaubė dalį Lietuvos ir priešais Šiaulius pasuko atgal. Tačiau žemaičių kunig. Vykinto vadovaujama žemaičių, žiemgalių ir novgorodiečių samdytoji kariuomenė pastojo jiems kelią ir juos sumušė. Žuvo magistras Folkevinas ir 48 Ordino riteriai. Žiemgaliai persekiojo ir žudė į Rygą grįžtančios kariuomenės likučius.
  • Po Kalavijuočių ordino pralaimėto Saulės mūšio prasidėjo Kuršių 1236-1245 m. sukilimas. Sukilę Latvijos kuršiai išsivadavo iš nusilpusio ordino ir Kuršo vyskupo valdžios.
  • Ordinui į pagalbą atvyko markgrafas Heinrichas von Meissenas, pirmas iš vokiečių kunigaikščių. Naują pagalbą pasiuntė Braunšveigo hercogas Otonas Vaikelis (Otto das Kind). Tuo tarpu atskirų Prūsijos sričių gyventojai vienijosi gynybai ir sėkmingai gynėsi. Prie Aistmarių įlankos jie apsupo vokiečių užimtą Balga.

1237[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai buvo nekeliamieji metai, prasidedantys ketvirtadienį. Šių metų svarbiausi įvykiai:

1238[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai buvo nekeliamieji metai, prasidedantys penktadienį. Šių metų svarbiausi įvykiai:

  • Sausį ties Kolomną totorių karvedis Batijus sumuša Vladimiro dk Jurijaus Vsevolodovičiaus jungtinę Rusijos žemių armiją. Po šito mūšio mokėti duoklę chanas Batijus paliepia ir lietuviams. Atsiustiems totorių pasiuntiniams Ldk Rimgaudas nurodo nupjauti ausis ir nosis. Totoriai persikelia per Dnieprą. Prie Kaidanovo (dab. Dziaržynskas, Minsko sr.) kunig. Skirmantas pergali totorius ir išveja iš Starodubo, Karačevo ir veik visos Severijos. Naujų Lietuvos žemių valdytojais paskiriami sūnus Liubartas ir Pryšmantas, o Naugarduko – Treniota. („Lietuvos ir Žemaitijos kronika“)
  • Kovo 7 d. popiežius Grigalius IX parašė laišką savo pasiuntiniui Livonijoje ir Prūsijoje, kuriame reikalauja, kad „pagoniai naujakrikščiai ne butu pavergiami“.
  • Pavasarį Haličo-Volynės dk Danila Romanovičius su Ldk Mindaugu ir Izjaslavu iš Naugarduko atakavo Konradą I Mazovietį; kovo mėn. užėmė Drohobyčią ir paėmus į nelaisvę Dobrynės ordino magistrą Brunoną, ordinas faktiškai nustojo gyvuoti.
  • Vokiečių ordino prūsiškosios šakos nariai pavergė Pagudę ir Sasnavą.
  • Buvo įkurta Kuršo vyskupystė, kuri įėjo į Livonijos konfederacijos sudėtį.
  • Tais pat metais kunig. Skirmantas ir Ldk Rimgaudas miršta. Mirus Rimgaudui valdžia turėjo pereiti Šventaragiui, bet Rimgaudo sūnus Mindaugas apsiskelbia Ldk. Prieštaraujančius Gedvilą, Sprudeikį, Višmutą nužudo. Už žmoną pasiima Višmuto pačią. Šventaragis pasitenkino Žemaitija. („Lietuvos ir Žemaitijos kronika“)
  • Černigovo kunig. Michailas Vsevolodovičius žiemą suruošė žygį į Lietuvą, dalyvaujant jo vyresniajam sūnui Rostislavui ir Galicijos kariuomenei.

1239[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai buvo nekeliamieji metai, prasidedantys šeštadienį. Šių metų svarbiausi įvykiai:

  • Lietuva dažnai puldinėjo Rusią, naudodamasi jos susilpnėjimu po totorių antpuolių. Turbūt tada Lietuva užvaldė ir Juodąją Rusią su Naugarduko pilimi.
  • Vokiečių ordino kariuomenė, padedama į jos pusę perėjusio pilies viršininko Kodrūno, užėmė varmių Balgos pilį ir išžudė visus gyventuojus (Olivos metraštis). Jos vietoje kryžiuočiai pastatydino mūrinę pilį.
  • Lietuviai surengė didelį antpuolį į Smolensko žemes ir užėmė Smolenską. Bet kariuomenę netrukus sumušė Vladimiro dk Jaroslavas.
  • Haličo-Volynės dk Danila Romanovičius užėmė Kijevą.
  • Rudenį Naugarduko kunig. Treniota [Skirmanto s.] su lietuvių ir Volynės, Kijevo ir Černigovo rusios pulkais sumušė totorių Kurdano [Kaidan, Kadan] ir Suzdalės rusų pulkus netoli Mozyriaus prie Okuniovkos upės. Žūva Pryšmantas, Liubartas, Drucko kunig. Semeonas ir Lucko kunig. Andriejus. Kurdanui pavyko išsigelbėti. Po mūšio totoriai puola lenkus ir vengrus. („Lietuvos ir Žemaitijos kronika“)

1240[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai buvo keliamieji metai, prasidedantys sekmadienį. Šių metų svarbiausi įvykiai:

  • Polockas, išvengęs Mongolų užkariavimo, buvo užimtas LDK.
  • Haličo-Volynės dk Danilos Romanovičiaus valdomi volynėnai vėl atnaujino Jotvos puolimą ir susirėmė su jotvingiais prie Drohičino.
  • Rugpjūčio pabaigoje Teutonų Ordinas, surinkęs Pabaltijo vokiečių kryžiuočius, danų riterius iš Rėvelio ir užsitikrinęs popiežiaus kurijos paramą, įsiveržė į Pskovo žemės ir užėmė Izoborską.
  • Ordinas atsidūrė pavojuje, pasirodė Braunšveigo hercogas Otonas Vaikelis (Otto das Kind), ir net su labai stipria kariauna.
  • Čingischano vaikaitis Batajus prieš žygiuodamas toliau į vakarus, po apgulties užėmė Kijevą. „Rusų miestų motina“ krito gruodžio 6 d. Rusios kunigaikštystės tapo totorių vasalais, bet tiesiogiai į totorių valstybę nebuvo įjungtos.