Witold Lutosławski

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
 Wikitext.svg  Šį puslapį ar jo dalį reikia suformatuoti pagal Vikipedijoje taikomus reikalavimus – žr. Vikipedija:Vidinės nuorodos
Jei galite, sutvarkykite
.
Vitoldas Liutoslavskis

Vitoldas Romanas Liutoslavskis (lenk. Witold Roman Lutosławski [ˈvitɔld lutɔsˈlafski]; 1913 m. sausio 25 d. – 1994 m. vasario 7 d.) – lenkų kompozitorius, orkestro dirigentas ir pianistas, pelnęs tarptautinį pripažinimą. Liutoslavskis vienu žymiausių XX a. Europos ir Lenkijos kompozitorių, gavęs daugybę tarptautinių apdovanojimų. Jo kūrybos išskirtinumas – originali atsitiktinumo muzikoje panaudojimo technika, pavadinta ribota aleatorika[1], bei savita dvylikos tonų organizavimo sistema. Liutoslavskis sukūrė 4 simfonijas, Koncertą orkestrui, Styginių kvartetą, daugybę instrumentinių kūrinių, tarp kurių koncertai ir orkestriniai dainų ciklai. 

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jaunystė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Abu kompozitoriaus tėvai buvo kilę iš lenkų didikų giminių. Tėvas, Jozefas Liutoslavskis (Józef Lutosławski), priklausė Lenkijos Nacionaldemokratų partijai ir bičiuliavosi su jos įkūrėju Romanu Dmovskiu (Roman Dmowski), kurio garbei suteikė sūnui Romano vardą. Jozefas Liutoslavskis studijavo Ciuriche, kur 1904 m. sustiko ir vedė savo bendramokslę Mariją Olševską (Maria Olszewska), su kuria susilaukė trijų vaikų, iš kurių jauniausiasis buvo Vitoldas Liutoslavskis. Netrukus prasidėjo Pirmasis Pasaulinis karas, ir šeima iš Varšuvos pasitraukė į rytus, į Maskvą, kur tėvas prisidėjo prie lenkų išvadavimo legionų formavimo. 1918 m. Jozefas Liutoslavskis, Vitoldo Liutoslavskio tėvas žuvo per susišaudymą. Po tėvo mirties, ypatingą vietą Vitoldo Liutoslavskio gyvenime užėmė jo brolis Kazimieras Liutoslavskis, kuris tapo kunigu ir politiku. Po karo šeima sugrįžo į vėl nepriklausomą Lenkiją. Sulaukęs šešerių, du metus Vitoldas Liutoslavskis mokėsi skambinti fortepijonu. Po lenkų ir sovietų valdžios karo šeima paliko Varšuvą ir grįžo į Drozdovą, tačiau po kelerių metų motina nusprendė su šeima persikelti vėl į Varšuvą. Motina dirbo gydytoja ir versdavo vaikiškas knygas iš anglų kalbos. 1924 m. Liutoslavskis įstojo į Stepono Batoro gimnaziją ir tęsė fortepijono pamokas. Nuo 1925 m. grojo Varšuvos muzikos mokykloje[2] lankė smuiko klasę. 1931 m. jis įstojo į matematikos fakultetą Varšuvos universitete, o po metų Muzikos konservatorijoje ėmė lankyti Vitoldo Mališevskio (Witold Maliszewski), žinomo kompozitoriaus ir buvusio Nikolajaus Rimskio-Korsakovo mokinio, kompozicijos klasę. Čia jis mokėsi formos pagrindų, ypač daug dėmesio skyrė sonatos formai. 1932 m. Liutoslavskis nutraukė smuiko studijas, o 1933 m. nutraukė matematikos studijas ir visas jėgas skyrė fortepijonui ir kompozicijai. Ryškus rezultatas po Liutoslavskio susitelkimu ties kompozicija pasirodė, kai buvo atlikta jo orkestrinė pjesė, kuri karo metu buvo prarasta. Vienas reikšmingų Liutoslavskio kūrinių iš studijų metų buvo Sonata fortepijonui, sukurta 1934 m. Ją pristatė pats kompozitorius Rygoje ir Vilniuje 1935 m. Rygoje Liutoslavskis pirmą ir paskutinį kartą buvo susitikęs su Karoliu Šimanovskiu ,

1936 m. jis gavo pianisto diplomą, atlikęs virtuozinę programą, kurioje buvo ir Roberto Šumano (Robert Schumann) Tokata bei Ludvigo van Bethoveno (Ludwig van Beethoven) Ketvirtasis koncertas fortepijonui. Po metų 1937 m. Liutoslavskis įgijo kompozicijos diplomą.


Antrasis pasaulinis karas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vitoldas Lutoslavskis ir Andžėjus Panufnikas

Kaip dauguma jaunų lenkų kompozitorių, Liutoslavskis norėjo tęsti studijas Paryžiuje, bet 1939 m. rugsėjį prasidėjus karui buvo mobilizuotas ir pradėjo dirbti radijo telegrafistu. Tačiau 1939 m. jis dar spėjo užbaigti savo Simfonines variacijas ir kūrinio premjera, kuriai dirigavo Gžegožas Fitelbergas, 1939 m. kovo 9 d. buvo transliuojama Lenkų radijo. Netrukus jis pateko į vokiečių nelaisvę, tačiau laimingai pabėgo ir pėsčiomis (400km) parėjo į Varšuvą. Vienas jo brolis pateko į rusų nelaisvę ir mirė Sibiro koncentracijos stovykloje. Karo metais Liutoslavskis uždarbiavo kaip pianistas-aranžuotojas ansamblyje „Dana“[3], vėliau su bičiuliu kompozitoriumi Andžejumi Panufniku (Andrzej Panufnik) skambindavo kavinėse[4] fortepijonu. Jų programą sudarė daug pačių aranžuotos muzikos ir netgi nacių draudžiami lenkiški kūriniai (Frederikas Šopenas (Frédéric François Chopin) irgi buvo uždraustųjų sąraše). Vienoje iš kavinių jis sutiko Mariją Danutą Boguslavską (Maria Danuta Bogusławska), rašytojo Stanislovo Dygato (Stanisław Dygat) seserį, ir po kelerių metų jiedu susituokė. 1944 m. liepą Liutoslavskis su motina išvyko iš Varšuvos, pasiėmęs vos keletą partitūrų ir eskizų (visa kita jo muzika buvo prarasta, kai vokiečiai po nesėkmingo Varšuvos sukilimo nusiaubė miestą). Iš daugiau nei 200 aranžuočių fortepijoniniam duetui išliko tik Liutoslavskio „Nikolo Paganinio (Niccolo Paganini) variacijos“.


Pirmieji pokario metai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1945 m. kompozitorius sugrįžo į Varšuvą ir dirbo ties pirmais simfoniniais eskizais, kuriuos jam pavyko išsaugoti nuo 1941 m. Pirmoji simfonija buvo atlikta 1948 m., diriguojama Fitelbergo. Kad išlaikytų šeimą, jis kūrė nemažai taikomosios muzikos, pavyzdžiui, „Varšuvos siutą“ (1946 m.) nebyliajam filmui apie miesto rekonstrukciją, kuris tapo puikiu pavyzdžiu kaip kompozitorius derino folklorinį palikimą ir išradingai panaudojo nedideles orkestro pajėgas. Taip pat kūrė lenkiškų giesmių rinkinius, fortepijoninių kūrinių pedagoginiam repertuarui. 1945 m. Liutoslavskis pradėjo dirbti naujai susikūrusios Lenkijos kompozitorių sąjungos sekretoriumi ir iždininku. 1946 m. jis vedė Mariją Danutą Boguslavską. Žmona buvo puiki natų perrašinėtoja, įveikdavusi ir brandžiųjų kūrinių keblumus.

Brandusis laikotarpis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

V. Liutoslavskis 1952(53) m.

Po Josifo Stalino (Ио́сиф Виссарио́нович Ста́лин) mirties 1953 m. kultūrinis totalitarizmas susilpnėjo. Pirmasis kūrinys, pelnęs kompozitoriui pripažinimą ir dvi valstybines premijas, buvo 1954 m. sukurtas Koncertas orkestrui pagal dirigento Witoldo Rovickio (Witold Rowicki) užsakymą ir atliktas naujai rekonstruotoje Varšuvos filharmonijoje. Nuo 1956 m. kasmet vyko šiuolaikinės muzikos festivalis „Varšuvos ruduo“, kuriame 1958 m. skambėjo Liutoslavskio „Muzyka żałobna“ („Gedulo muzika“), sukurta vengrų kompozitoriaus Bela Bartoko (Béla Bartók) dešimtosioms mirties metinėms paminėti, ir pelniusį metinį kompozitorių sąjungos apdovanojimą bei tarptautinį pripažinimą. Šiame kūrinyje atsiskleidė jo nauja dvylikos tonų sistema, suformuota per ilgus praktikos metus[1]. 1961 m. pasirodė kitas garsus kompozitoriaus kūrinys – „Jeux vénitiens“ („Venecijietiški žaidimai“) orkestrui, pradėjęs aleatorikos laikotarpį. Dvi pastarosios technikos tapo neatsiejama jo stiliaus dalimi.

Greta akademinių kūrinių kompozitorius 1957-63 m. kūrė lengvąją muziką – valsus, tango, fokstrotus balsui ir fortepijonui, pasirašydamas slapyvardžiu Derwin. 1963 m. Zagrebo muzikos bienalės užsakymu jis sukūrė „Trois poèmes d’Henri Michaux“ („Tris poemas Anri Mišo tekstais“) chorui ir orkestrui. Tai buvo pirmasis tarptautinis užsakymas, atvėręs kelius tolesnei karjerai už Lenkijos ribų. Šis kūrinys pelnė antrąją Valstybinę premiją. Netrukus kompozitoriaus partitūras pradėjo spausdinti leidykla „Chester Music“. 1965 m. Stokholme įvyko vienintelio, bet labai sėkmingo Styginių kvarteto premjera.

Netrukus kompozitorius pradėjo kurti Antrąją simfoniją, turėjusią net dvi premjeras: 1966 m. Pjeras Bulezas (Pierre Boulez) dirigavo antrosios dalies premjerai, o 1967 m., pabaigus ir pirmąją dalį, visas kūrinys skambėjo Katovicuose. Antroji simfonija labai skyrėsi nuo tradicinės simfonijos savo struktūra, tačiau orkestruote atitiko žanro reikalavimus. Ši simfonija jam pelnė Tarptautinės muzikų tarybos pirmąją premiją ir patvirtino augančią tarptautinę reputaciją. 1967 m. Liutoslavskis buvo apdovanotas Sonnig premija – aukščiausio laipsnio Danijos apdovanojimu.

1973 m. Liutoslavskis dalyvavo baritono Dietricho Fišerio-Dieskau (Dietrich Fischer-Dieskau) ir pianisto Sviatoslavo Richterio (Святослав Теофилович Рихтер) rečitalyje, ir jam kilo idėja parašyti kūrinį balsui ir orkestrui „Les espaces du sommeil“ („Miego erdvės“). Netrukus pasirodė jo Preliudai ir fugos, Mi-Parti, Novelette. Tuo metu kompozitorius jau dirbo ties Trečiąja simfonija, bet jos premjera įvyko tik 1983 m. Čikagoje.

Tarptautinis pripažinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Liutoslavskio Antroji simfonija, „Knyga orkestrui“ ir Koncertas violončelei, tai kūriniai, kuriuos kompozitorius rašė traumatišku savo gyvenimo laikotarpiu. 1967 m. pažymėti jo motinos mirtimi, 1967-70 m. Lenkijoje vyko neramumai, kurie prasidėjo po sovietų uždrausto Adomo Mickevičiaus poemos „Protėviai“ pastatymo teatre. Tuo pat metu prasidėjo sukilimai Prahoje (Prahos pavasaris) ir Lenkijoje. Kompozitorius nepalaikė sovietų režimo ir šių įvykių įtampą jis atskleidė savo Koncerte violončelei (1968-70), skirtą Rostropovičiui. Iš tiesų, Rostropovičiaus opozicija sovietiniam režimui tuo metu buvo tik užsimezgusi (netrukus jis atvirai paskelbė palaikantis disidentą Aleksandrą Solženyciną). Pats Liutoslavskis negalvojo, jog šie įvykiai turėjo tiesioginį atgarsį jo muzikoje, tačiau jis prisipažino, kad tai paveikė jo kūrybinį pasaulį. Bet kuriuo atveju, Koncertas violončelei atnešė labai didelį pasisekimą tiek Rostropovičiui, tiek Liutoslavskiui. 1973 m. dalyvavo baritono Dytricho Fišerio-Diskau ir pianisto Sviatoslavo Richerio rečitalyje Varšuvoje. Po koncerto įvykęs susitikimas su dainininku įkvėpė Liutoslavskį sukurti išplėstinę orkestrinę dainą „Les espaces du sommeil“ („Miego erdvės“) baritonui ir orkestrui (1975) ir „Mi-Parti“orkestrui (1975-76).


Vėlyvasis laikotarpis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po 1980 m. Liutoslavskis sukūrė 3 pjeses „Grandinė“, kurios paskoja apie tai, kaip muzika yra sukonstruota iš skirtingų, bet vienas kitą dengiančių, polių. „Grandinė 2” buvo sukurta specialiai smuikininkei Anne-Sophe Mutter (Paulo Sacherio užsakymu). Taip pat šiai smuikininkei Liutoslavskis vėliau pritikė savo Partitą smuikui ir fortepijonui, atlikti su orkestru, kartu pridėjęs naują Interliudą, kad būtų galima atlikti Partitą, Interliudą ir „Grandinę 2” kaip vieną kūrinį. Trečioji simfonija (1983 m.) kompozitoriui pelnė pirmąją Luisvilio (Louisville) universiteto Kentukyje premiją (US$150,000), kuri skiriama siekiant sumažinti finansinius kompozitorių rūpesčius, kad jie galėtų susitelkti ties rimtąja kūryba. Už šią premiją Liutoslavskis įsteigė fondą, remiantį jaunųjų lenkų kompozitorių studijas užsienyje. 1987 m. Liutoslavskis buvo apdovanotas prestižiniu apdovanijimu – Karališkosios filharmonijos asociacijos aukso medaliu, bei pelnė keleto universitetų, tarp jų ir Kembridžo (Cambridge)[6], garbės daktaro vardą.

Tuo metu Liutoslavskis rašė Koncertą fortepijonui dedikuotą Kristianui Cimermanui, Zalcburgo universiteto užsakymu. Sukurti tokį koncertą kompozitorius mąstė jau nuo 1938 m., kadangi pats buvo pianistas virtuozas. Šio kūrinio ir Trečiosios simfonijos atlikimas „Varšuvos rudenio“ festivalio metu 1988 m. žymėjo kompozitoriaus sugrįžimą prie dirigento batutos Lenkijoje, po įvykusių diskusijų tarp valdžios ir opozicijos. Tais pačiais metais jo kūryba buvo pristatyta Hadersfildo (Huddersfield) muzikos festivalyje. Apie 1990-uosius Liutoslavskis pradėjo kurti Ketvirtąją simfoniją (1992 m.) ir vokalinį ciklą „Chantefleurs et chantefables“ („Dainų gėlės ir dainų pasakos“) orkestrui ir sopranui, pastarojo premjera įvyko 1991 m. Londone, o Ketvirtoji simfonija, diriguojama paties kompozitoriaus, pirmą kartą buvo atlikta 1993 m. Los Andželo filharmonijoje. Liutoslavskis ir toliau daug keliavo po Europą, Jungtines Amerikos Valstijas, aplankė Japoniją, pradėjo koncerto smuikui eskizus, bet 1994 m. kompozitoriui buvo diagnozuotas vėžys ir atlikta operacija, po kurios jis nusilpo ir tų pačių metų vasario 7 d. mirė būdamas 81 metų amžiaus. Prieš keletą savaičių iki mirties Liutoslavskis buvo apdovanotas aukščiausiu Lenkijos apdovanojimu – Baltojo erelio ordinu (antrasis po popiežiaus Jono Pauliaus II). Netrukus mirė ir jo žmona Danuta.

Muzika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Liutoslavskis muzikos kūrybą vadino klausytojų, mąstančių ir jaučiančių panašiai kaip jis, ieškojimu, arba „sielų žvejyba“[2].

Folkloro įtaka[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Liutoslavskio kūriniai, parašyti iki „Šokių preliudų“ (1954 m.), turi aiškių sąsajų su lenkų liaudies muzika tiek harmonijos, tiek melodikos atžvilgiu. Jis necituodavo, bet perkurdavo liaudies melodijas. Kai kuriais atvejais jos taip pakeistos, kad yra nepastebimos be teorinės analizės, kaip pavyzdžiui „Koncerte orkestrui“[3]. Brandžiuoju kūrybos periodu folkloro kompozitorius nebenaudojo, tačiau subtili jo įtaka išliko visuomet. Liutoslavskis sakė: „tuomet aš negalėjau kurti, kaip noriu, tad kūriau, kaip galiu“[4], o vėlesnį pokytį pakomentavo taip: „man tiesiog tai [liaudies muzikos pasitelkimas] pasidarė nebe taip įdomu“. Kompozitorius nebuvo patenkintas ir post-tonaliu komponavimu, kurdamas Pirmąją simfoniją (1947 m.) jis jau jautė, jog ši technika jam daugiau nebetinkama.

Aukščių organizacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lutoslawski2.jpg

Kūriniuose „Penkios dainos“ (1956-57 m.) ir „Muzyka Zalobna“ (1958 m.) Liutoslavskis jau naudojo savitą dvylikatonės aukščių organizacijos variantą, nutoldamas nuo liaudies muzikos[5]. Ši technika leido kurti melodiką ir harmoniją naudojant specifinius intervalus (pavyzdžiui „Muzyka Zalobna“ – tritonius ir pustonius), laipsniškai sudarinėti tirštus akordus, kurie nėra klasteriai, bet kulminacijose kartais apima visus 12 tonų[6]. Nors Liutoslavskio muzika neprimena Naujosios Vienos mokyklos serialistų stiliaus[7], kūrinyje „Muzyka Zalobna“ jis irgi pasitelkia garsų seriją[8]. Šios technikos formavimasis pastebimas jau ankstyvuosiuose darbuose – Pirmojoje simfonijoje ir „Paganinio variacijose“ (1941 m.).[9]

Aleatorika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nors kūrinys „Muzyka Zalobna“ sulaukė tarptautinio pripažinimo, naujoji harmoninė technika nepadėjo kompozitoriui įveikti kūrybinės krizės jis vis dar nerado geriausio būdo savo muzikinems idėjoms išreikšti.[10] Tačiau 1960 m. kovo 16ąją per Lenkijos radiją Liutoslavskis išgirdo Džono Keidžo (John Cage) Koncertą fortepijonui ir orkestrui[11]. Nors muzikos skambesys ir naudojama technika jam didelio įspūdžio nepadarė, Keidžo mintys apie muzikos neapibrėžtumą (indeterminancy) padarė Liutoslavskiui didelį įspūdį ir padėjo rasti būdą, kaip suderinti norimas harmonines struktūras ir skambesio laisvumą[12]. Jis skubiai užbaigė tuo metu kuriamus „Tris Postliudus“ (1960 m.) (iš pradžių kompozitorius planavo parašyti keturis), ir ėmė kurti muziką jau pasitelkdamas naująją techniką.[13]

Pradedant “Venecijietiškais žaidimais”(1961 m.) Liutoslavskis kūriniuose ėmė užrašinėti ilgus epizodus, kuriuose atlikėjų partijos nėra tarpusavyje tiksliai sinchronizuotos. Atlikėjai pagal dirigento ženklą turėjo tuojau pat pereiti į kitą dalį, akimirksniu užbaigti esamą dalį ar visai nutraukti grojimą. Kompozitorius tokiu būdu galėjo valdyti atsitiktinumą, griežtai kontroliuoti harmonijos kaitą. Liutoslavskis kūrinius užrašinėjo tiksliomis natų vertėmis, nepalikdamas galimybės improvizuoti ar savavališkai pereiti į kitą padalą, taigi kūrinio eiga iš anksto būdavo griežtai numatoma.[14]

Kurdamas Styginių kvartetą (1964 m.) Liutoslavskis pirmiausiai užrašė keturias instrumentines partijas, nesujungdamas jų bendroje partitūroje, nes nenorėjo, kad grojamos partijų natos vertikaliai sutaptų kaip klasikiniuose ansambliuose. Tačiau LaSalle kvartetas atsakė, jog pirmajam atlikimui jiems būtinai reikalinga partitūra. [15] Laimei, kompozitoriaus žmona problemą išsprendė iškirpdama partijų dalis ir suklijuodama jas į partitūrą, kur atskiros padalos buvo įrėmintos stačiakampiuose (juos Liutoslavskis pavadino mobiles)[16]. Partitūroje buvo pateikta instrukcija ir ženklai, pagal kuriuo atlikėjai turėjo pereiti nuo vienos padalos prie kitos, ir kūrinys buvo sėkmingai atliktas. Orkestrinėje muzikoje panašių notacijos problemų nebuvo, nes orientacinius ženklus parodydavo dirigentas.

Šią techniką Liutoslavskis pavadino ribotu aleatorizmu . Toks kontroliuojamas neapibrėžtumas kūriniuose kontrastavo su sinchroniškais orkestro epizodais, užrašytais konvencionaliai, naudojant metrą ir takto brūkšnius.

Vėlyvasis stilius[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Naudodamasis originalia aleatorine technika ir aukščių organizavimo sistema Liutoslavskis kūrė sudėtingas muzikines faktūras, tačiau vėlyvuosiuose kompozitoriaus darbuose vyrauja paprastesnė harmonija, rečiau grojama ad libitum[17]. Šios savybės pirmiausiai pasireiškė “Epitafijoje” obojui ir fortepijonui(1979 m.)[18]. Tuo laikotarpiu kompozitorius kaip tik ieškojo techninio sprendimo Trečiosios simfonijos užbaigimui. Kameriniuose jo kūriniuose aleatorika ir tiršta harmonija pasitelktos žymiai rečiau negu orkestre[19], bet paprastėjimo tendencija paveikė ir jo vėlyvuosius orkestrinius kūrinius: Koncertą fortepijonui (1987 m.), „Chantefleurs et Chantefables“ (1990 m.), „Chain II“ (1985 m.) ir Ketvirtąją simfoniją (1992 m.). Pastarajai taikytas daugiausiai konvencionalus dirigavimas.

Išsamią Liutoslavskio biografiją ir kompozicinės technikos paaiškinimus galima rasti kompozitoriaus Stiveno Stakio (Steven Stucky) knygoje „Lutoslawski and his music“ („Liutoslavskis ir jo muzika“) (1981 m.),  kompozitoriaus ir dirigento Čarlzo Bodmano Rėjaus (Charles Bodman Rae) „The music of Lutoslawski“ („Liutoslavskio muzika“) (1994, 1996, 1999 m.) bei nurodytuose internetiniuose tinklalapiuose.

Kūriniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Orchestrui[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Simfonijos:
    • Simfonija nr. 1 (1941–47)
    • Simfonija nr. 2 (1965–67)
    • Simfonija nr. 3 (1981–83)
    • Simfonija nr. 4 (1988–92)
  • Simfoninės variacijos (1936–8)
  • Uvertiūra styginiams (1949)
  • Mažoji siuita styginių orkestrui (1950)
  • Koncertas orkestrui (1950–54)
  • Gedulo muzika (Muzyka żałobna), styginių orkestrui (1954–58)
  • Trys postliudai orkestrui (1958–63)
  • Jeux vénitiens (Venecijos žaidimai) styginių orkestrui (1960–61)
  • Livre pour orchestre (Knyga orkestrui) (1968)
  • Preliudai ir fugos, 13-ai styginių (1970–72)
  • Mi-parti (1975–76)
  • Novelette (1978–79)
  • Chain I, kameriniam ansambliui (1983)
  • Fanfare for Louisville, mediniams, variniams pučiamiesiems ir perkusijai (1985)
  • Chain III, orkestrui (1986)
  • Prelude for G.M.S.D.,orkestrui (1989)
  • Interliudas orkestrui (1989)

Concertante[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Fortepijonui
    • Variacijos Paganini tema, fortepijonui ir orkestrui (1978)
    • Koncertas fortepijonui (1987–88)
  • Smuikui
    • Chain II, dialogas smuikui ir orkestrui (1984–85)
    • Partita, smuikui ir orkestrui (1988)
    • Koncertas smuikui (1994) (išlikę fragmentai)
  • Violončelei
    • Koncertas violončelei (1969–70)
    • Grave - metamofrozė violončelei ir styginių orkestrui (1981)
  • Klarnetui
    • Dance Preludes, klarnetui ir styginių orkestrui (1955)
  • Kiti
    • Dvigubas koncertas obojui, arfai ir styginių orkestrui (1979–80)

Vokaliniai kūriniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Lacrimosa, sopranui, mišriam chorui, ir orkestrui (1937, išlikę Requem fragmentai)
  • Pieśni walki podziemnej  balsui ir fortepijonui (1942–44)
  • Dwadzieścia kolęd balsui ir fortepijonui (1946, orkestruotas 1984–89)
  • Stryptyk Śląsk, sopranui ir orkestrui (1951)
  • Vaikų dainos balsui ir fortepijonui (1953,orkestruotos 1954)
  • Penkios dainos sopranui ir fortepijonui (1957,orkestruotos 1958)
  • Trois poèmes d’Henri Michaux chorui ir orkestrui (1961–63)
  • Paroles tissées  tenorui ir styginių orkestrui (1965)
  • Les Espaces du Sommeil  baritonui ir orkestrui (1975)
  • Chantefleurs et Chantefables sopranui ir orkestrui (1989–90)

Kamerinai/Instrumentiniai kūriniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Sonata fortepijonui (1934)
  • Variations on a Theme by Paganini, dviem fortepijonam (1941)
  • Melodie Ludowe  12 lengvų pjesių fortepijonui(1945)
  • Recitative e Arioso smuikui ir fortepijonui (1951)
  • Dance Preludes klarnetui ir fortepijonui (1954)
  • Dance Preludes 9-iem instrumentams (1959)
  • Bukoliki  altrui ir violončelei (1952, aranžuotas1962)
  • Styginių kvartetas (1964)
  • Epitaph in memoriam Alan Richardson obojui ir fortepijonui (1979)
  • Grave, metamorfozės violončelei ir fortepijonui (1981)
  • Mini Overture, varinių pučiamųjų kvintetui (1982)
  • Partita smuikui ir fortepijonui (1984, see above)
  • Slides kameriniam ansambliui (1988)
  • Subito smuikui ir fortepijonui (1991)

Muzika kino filmams[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Odrą do Bałtyku  (1945)
  • Suita Warszawska  (1946)

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Stucky, S. Lutoslawski and his music (Liutoslavskis ir jo muzika), 1981 m.

Rae. Ch. B., The music of Lutoslawski (Liutoslavskio muzika), 1994, 1996, 1999 m.

Lutosławski, W., Lutosławski Profile: Witold Lutosławski in Conversation with Bálint András Varga, 1976 m.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Stucky. S (1981), 3 skyrius, The years of transition: 1955–1960
  2. Lutosławski, W., Lutosławski Profile: Witold Lutosławski in Conversation with Bálint András Varga, 1976, 100 psl.
  3. Stucky, S., 49 psl.
  4. Stucky. S., 59 psl.
  5. Stucky, 3 skyrius.
  6. Stucky, S., 120 psl.
  7. Rae, B., 1999, 63 psl.
  8. Stucky. S., 71 psl.
  9. Stucky, S., 71 psl., 24–25 psl, 37-39 psl.
  10. Stucky, S. 79 psl.
  11. Witold Lutosławski – Guide to Warsaw: Zwycięzców 39. NIFC 2013
  12. Lutosławski,W., 1976, 12 psl.
  13. Stucky, S., 78–83 psl. , Rae, B., 1999, 72 psl.
  14. Stucky, S. 110 psl.
  15. Rae, B., 91–92 psl.
  16. Stucky, S., 87 psl.
  17. Rae, B., 84 psl.
  18. Rae, B., 145 psl.
  19. Rae, B., 146–147 psl.