Witold Lutosławski

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Witold Lutosławski
Lutoslawski3.jpg
Vitoldas Liutoslavskis
Gimė 1913 m. sausio 25 d.
Varšuva, Lenkija
Mirė 1994 m. vasario 7 d. (81 metai)
Varšuva, Lenkija
Veikla lenkų kompozitorius, dirigentas, pianistas
Alma mater Varšuvos konservatorija
Commons-logo.svg Vikiteka Witold Lutosławski

Vitoldas Romanas Liutoslavskis (lenk. Witold Roman Lutosławski [ˈvitɔld lutɔsˈlafski]; 1913 m. sausio 25 d. Varšuvoje1994 m. vasario 7 d. Varšuvoje) – lenkų kompozitorius, dirigentas ir pianistas, daugelio tarptautinių apdovanojimų laureatas. Laikomas vienu žymiausių XX amžiaus Europos ir Lenkijos kompozitorių. Jo kūrybos išskirtinumas – originali atsitiktinumo panaudojimo technika muzikoje, vadinama ribotąja aleatorika, bei savita dvylikos tonų organizavimo sistema. Liutoslavskis sukūrė 4 simfonijas (1947, 1967, 1983, 1992), variacijas N. Paganini tema (1941), koncertą orkestrui (1954), koncertą violončelei (1970), daugybę instrumentinių kūrinių, tarp kurių opusai solo instrumentams, ansamblių sudėtims, koncertai ir orkestriniai dainų ciklai. Taip pat yra sukūręs muziką dviems kino filmams.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jaunystė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Abu kompozitoriaus tėvai buvo kilę iš lenkų didikų giminių,[1] jiems priklausė dvarai Drozdovo apylinkėse. Tėvas, Jozefas Liutoslavskis (Józef Lutosławski), priklausė Nacionaldemokratų partijai ir bičiuliavosi su jos įkūrėju Romanu Dmovskiu (Roman Dmowski), kurio garbei suteikė sūnui Romano vardą. Jozefas Liutoslavskis studijavo Ciuriche, kur 1904 m. sutiko savo bendramokslę Mariją Olševską (Maria Olszewska). Su ja vėliau sukūrė šeimą ir susilaukė trijų vaikų, iš kurių jauniausiasis buvo Vitoldas Liutoslavskis. Netrukus prasidėjo Pirmasis Pasaulinis karas ir šeima iš Varšuvos pasitraukė į Maskvą, kur tėvas prisidėjo prie lenkų išvadavimo legionų formavimo. Už šią veiklą 1918 m. buvo nuteistas ir sušaudytas bolševikų. Po tėvo mirties Vitoldu Liutoslavskiu rūpinosi kiti giminės, ypač jo netikras brolis, kunigas ir politikas, Kazimieras Liutoslavskis (Kazimierz Lutosławski).[2] [3]

Po karo šeima sugrįžo į nepriklausomą Lenkiją. Sulaukęs šešerių, dvejus metus Vitoldas Liutoslavskis mokėsi skambinti fortepijonu. Po lenkų ir sovietų karo, šeima paliko Varšuvą ir grįžo į Drozdovą, tačiau po kelerių metų motina nusprendė su šeima persikelti vėl į Varšuvą. Motina dirbo gydytoja ir versdavo vaikiškas knygas iš anglų kalbos.[2] 1924 m. V. Liutoslavskis įstojo į Stepono Batoro gimnaziją ir tęsė fortepijono pamokas. Nuo 1925 m. Varšuvos muzikos mokykloje lankė smuiko klasę. 1931 m. įstojo į Matematikos fakultetą Varšuvos universitete, o po metų Muzikos konservatorijoje ėmė lankyti Vitoldo Mališevskio (Witold Maliszewski), žinomo kompozitoriaus ir buvusio Nikolajaus Rimskio-Korsakovo mokinio, kompozicijos klasę. Čia jis mokėsi formos pagrindų, ypač daug dėmesio skyrė sonatos formai. 1932 m. V. Liutoslavskis nutraukė smuiko, o po metų – matematikos studijas ir visas jėgas skyrė fortepijonui ir kompozicijai. Vienas reikšmingiausių V. Liutoslavskio studijų metų kūrinių buvo „Sonata fortepijonui“, sukurta 1934 m. Kitais metais kompozitorius šį opusą pristatė Rygoje ir Vilniuje. 1936 m. fortepijono egzamine atlikęs virtuozišką programą – Roberto Šumano „Tokatą“ bei Liudvigo van Bethoveno „Ketvirtąjį koncertą fortepijonui“ – įgijo pianisto diplomą.[4] Po metų V. Liutoslavskiui buvo suteiktas ir muzikos kompozicijos diplomas.[5]

Antrasis pasaulinis karas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vitoldas Liutoslavskis ir Andžėjus Panufnikas

1939 m. V. Liutoslavskis baigė savo Simfonines variacijas. Kovo 9 d. kūrinio premjera, kurią atliko Lenkijos nacionalinio radijo simfoninis orkestras, diriguojamas Gžegožo Fitelbergo (Grzegorz Fitelberg), buvo transliuojama Lenkų radijo. Kaip dauguma jaunų lenkų kompozitorių, V. Liutoslavskis norėjo tęsti studijas Paryžiuje, bet 1939 m. rugsėjį prasidėjus karui buvo mobilizuotas ir pradėjo dirbti radijo telegrafistu Krokuvos armijoje.[6] [7]

Netrukus V. Liutoslavskis pateko į vokiečių nelaisvę, tačiau laimingai pabėgo ir pėsčiomis (400 km) parėjo į Varšuvą. Vienas iš jo brolių pateko į rusų nelaisvę ir mirė Sibiro koncentracijos stovykloje.[8] [9]

Karo metais V. Liutoslavskis uždarbiavo kaip pianistas-aranžuotojas ansamblyje Dana, vėliau su bičiuliu kompozitoriumi Andžejumi Panufniku (Andrzej Panufnik) skambindavo kavinėse fortepijonu.[10] [11] Jų programą sudarė daug pačių aranžuotos muzikos ir netgi nacių draudžiami lenkiški kūriniai – Frederikas Šopenas taip pat buvo uždraustųjų sąraše. Vienoje iš kavinių jis sutiko Mariją Danutą Boguslavską (Maria Danuta Bogusławska), rašytojo Stanislovo Dygato (Stanisław Dygat) seserį, ir po kelerių metų jiedu susituokė.[12] 1944 m. liepą V. Liutoslavskis su motina išvyko iš Varšuvos, pasiėmęs vos keletą partitūrų ir eskizų (visa kita jo muzika buvo prarasta, kai vokiečiai po nesėkmingo Varšuvos sukilimo nusiaubė miestą). Iš daugiau nei 200 aranžuočių fortepijoniniam duetui išliko tik V. Liutoslavskio Nikolo Paganinio variacijos.[11]

Pirmieji pokario metai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1945 m. kompozitorius sugrįžo į Varšuvą ir dirbo ties savo Pirmosios simfonijos eskizu, kurį jam pavyko išsaugoti nuo 1941 m. Pirmoji simfonija buvo atlikta 1948 m., diriguojama G. Fitelbergo.[13] Kad išlaikytų šeimą, jis kūrė nemažai taikomosios muzikos, pavyzdžiui, Varšuvos siutą (1946 m.) nebyliajam filmui apie miesto rekonstrukciją, kuris tapo puikiu pavyzdžiu, kaip kompozitorius derino folklorinį palikimą ir išradingai panaudojo nedidelį orkestrą. Taip pat sukūrė lenkiškų giesmių, fortepijoninių kūrinių pedagoginiam repertuarui. 1945 m. V. Liutoslavskis pradėjo dirbti naujai susikūrusios Lenkijos kompozitorių sąjungos sekretoriumi ir iždininku. 1946 m. jis vedė Mariją Danutą Boguslavską, kuri tapo puikia vyro kūrinių natų perrašinėtoja.[14]

1947 m. stalinizmo politinėmis sąlygomis, valdančioji Lenkijos jungtinė darbininkų partija priėmė socialistinio realizmo principus ir pasmerkė šiuolaikinę muziką, kuri buvo laikoma nekonformistine. Ši meninė cenzūra paplito visame Rytų bloke ir buvo patvirtinta 1948 m. A. Ždanovo dekretu.[15] V. Liutoslavskis itin priešinosi socialistinio realizmo idėjoms. Jo Pirmoji simfonija buvo uždrausta kaip „formalistinė“. Tokia padėtis tęsėsi per visą N. Chruščiovo, L. Brežnevo, J. Andropovo ir K. Černenkos epochą.[16] Dėl muzikinės priespaudos V. Liutoslavskio draugas, lenkų kompozitorius Andrzejus Panufnikas (Andrzej Panufnik), 1954 m. išvyko į Jungtinę Karalystę. Tuo tarpu V. Liutoslavskiui teko kurti muziką, atitinkančią valdžios socialinius nuostatus, ir taip užsidirbti pragyvenimui.[17]

Brandusis laikotarpis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

V. Liutoslavskis 1952–53 m.

Po Josifo Stalino mirties 1953 m. kultūrinis totalitarizmas susilpnėjo.[18] Pirmasis kūrinys, pelnęs V. Liutoslavskiui pripažinimą ir dvi valstybines premijas, buvo pagal dirigento Vitoldo Rovickio užsakymą 1954 m. sukurtas Koncertas orkestrui, atliktas naujai rekonstruotoje Varšuvos filharmonijoje. Nuo 1956 m. Lenkijoje kasmet vyko šiuolaikinės muzikos festivalis Varšuvos ruduo, kuriame 1958 m. skambėjo V. Liutoslavskio Gedulo muzika (Muzyka żałobna), sukurta vengrų kompozitoriaus Bėlos Bartoko dešimtosioms mirties metinėms paminėti ir pelniusi metinį Kompozitorių sąjungos apdovanojimą bei tarptautinį pripažinimą. Šiame kūrinyje atsiskleidė jo nauja dvylikos tonų sistema, suformuota per ilgus kūrybos metus.[19] 1961 m. pasirodė kitas garsus kompozitoriaus kūrinys – Venecijos žaidimai (Jeux vénitiens) orkestrui, su kuriuo pradėjo savo aleatorikos laikotarpį. Dvi pastarosios technikos tapo neatsiejama jo stiliaus dalimi.

Greta akademinių kūrinių kompozitorius 1957-63 m. kūrė lengvąją muziką – valsus, tango, fokstrotus balsui ir fortepijonui, pasirašydamas slapyvardžiu Dervid. 1963 m. Zagrebo muzikos bienalės užsakymu jis sukūrė Tris poemas Anri Mišo tekstais (Trois poèmes d’Henri Michaux) chorui ir orkestrui. Tai buvo pirmasis tarptautinis užsakymas, atvėręs kelius tolesnei kompozitoriaus karjerai už Lenkijos ribų. Pastarasis kūrinys pelnė V. Liutoslavskiui antrąją valstybinę premiją.[20] Netrukus kompozitoriaus partitūras pradėjo spausdinti anglų leidykla Chester Music.

Kompozitorius pradėjo kurti savo Antrąją simfoniją,[21] turėjusią dvi premjeras: 1966 m. Pjeras Bulezas dirigavo antrosios dalies premjerai, o 1967 m., pabaigus ir pirmąją dalį, visas kūrinys skambėjo Katovicuose.[22] Antroji simfonija labai skyrėsi nuo tradicinės simfonijos savo struktūra, tačiau orkestruote atitiko žanro reikalavimus. Ši simfonija jam pelnė Tarptautinės muzikų tarybos pirmąją premiją ir patvirtino augančią tarptautinę reputaciją. 1967 m. V. Liutoslavskis buvo apdovanotas Sonnig premija – aukščiausio laipsnio Danijos apdovanojimu.[23]

1973 m. kompozitorius dalyvavo baritono Dytricho Fišerio-Dyskau ir pianisto Sviatoslavo Richterio rečitalyje ir jam kilo idėja parašyti kūrinį balsui ir orkestrui Miego erdvės (Les espaces du sommeil).[24] Netrukus pasirodė jo Preliudai ir fugos, Mi-Parti, Novelette. Tuo metu kompozitorius jau dirbo ties Trečiąja simfonija, bet jos premjera įvyko tik 1983 m. Čikagoje.

Tarptautinis pripažinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

V. Liutoslavskio Antroji simfonija, Knyga orkestrui ir Koncertas violončelei – tai kūriniai, kuriuos kompozitorius rašė sunkiu savo gyvenimo laikotarpiu. 1967 m. mirė jo motina,[24] o 1967–70 m. Lenkijoje vyko neramumai, kurie prasidėjo po sovietų uždrausto Adomo Mickevičiaus poemos Protėviai pastatymo teatre. Tuo pat metu prasidėjo sukilimai Prahoje (Prahos pavasaris) ir Lenkijoje.[25] Kompozitorius nepalaikė sovietų režimo ir šių įvykių įtampą atskleidė savo Koncerte violončelei (1968–70), skirtame Mstislavui Rostropovičiui. M. Rostropovičius tuo metu pateko į sovietinio režimo nemalonę, atvirai palaikęs disidentą, rusų rašytoją Aleksandrą Solženyciną.[26] Pats V. Liutoslavskis negalvojo, kad šie įvykiai turėjo tiesioginį atgarsį jo muzikoje, tačiau vėliau pripažino, kad tai paveikė jo kūrybą. Bet kuriuo atveju, Koncertas violončelei atnešė labai didelį pasisekimą tiek M. Rostropovičiui, tiek V. Liutoslavskiui.

Vėlyvasis laikotarpis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po 1980 m. V. Liutoslavskis sukūrė 3 pjeses Grandinė (pjesių muzikos struktūra su kontrastuojančiomis ir pasikartojančiomis dalimis primena grandinę).[27] Grandinė II buvo sukurta smuikininkei Anei Zofi Muter.[28] Vėliau šiai smuikininkei V. Liutoslavskis pritaikė ir savo Partitą smuikui ir fortepijonui.

Trečioji simfonija (1983 m.) kompozitoriui pelnė pirmąją Luisvilio universiteto Kentukyje premiją (150 000 JAV dolerių),[29] kuri numatyta kompozitorių finansinių rūpesčių mažinimui, kad jie galėtų skirti daugiau laiko rimtai kūrybai. Už šią premiją V. Liutoslavskis įsteigė fondą, remiantį jaunųjų lenkų kompozitorių studijas užsienyje.[30] 1987 m. V. Liutoslavskis buvo apdovanotas prestižiniu apdovanojimu – Karališkosios filharmonijos asociacijos aukso medaliu bei pelnė keleto universitetų, tarp jų ir Kembridžo, garbės daktaro vardą.[31]

Šiuo sėkmingu laikotarpiu V. Liutoslavskis rašė Koncertą fortepijonui, dedikuotą lenkų pianistui Krystianui Cimermanui (Krystian Zimerman), Zalcburgo universiteto užsakymu.[32] Sukurti tokį koncertą kompozitorius svarstė jau nuo 1938 m., kadangi pats buvo pianistas virtuozas.[33]

Tais pačiais metais jo kūryba buvo pristatyta Hadersfildo muzikos festivalyje. Apie 1990 m. V. Liutoslavskis pradėjo kurti Ketvirtąją simfoniją ir vokalinį ciklą Dainų gėlės ir dainų pasakos (Chantefleurs et chantefables) orkestrui ir sopranui.[34] Pastarojo premjera įvyko 1991 m. Londone, o Ketvirtoji simfonija, diriguojama paties kompozitoriaus, pirmą kartą buvo atlikta 1993 m. Los Andželo filharmonijoje (Los Angeles Philharmonic).[35] V. Liutoslavskis ir toliau daug keliavo po Europą, Jungtines Amerikos Valstijas, aplankė Japoniją,[36] pradėjo koncerto smuikui eskizus.[37]

1994 m. kompozitoriui buvo diagnozuotas vėžys ir atlikta operacija,[38] po kurios jis nusilpo ir tų pačių metų vasario 7 d. mirė, eidamas 81 metus. Keletą savaičių iki mirties V. Liutoslavskis buvo apdovanotas vienu aukščiausių Lenkijos apdovanojimų – Baltojo erelio ordinu (antrasis po popiežiaus Jono Pauliaus II).[39] Netrukus mirė ir jo žmona Danuta.[40]

Muzika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

V. Liutoslavskis muzikos kūrybą vadino klausytojų, mąstančių ir jaučiančių panašiai kaip jis, ieškojimu arba „sielų žvejyba“.[41]

Folkloro įtaka[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

V. Liutoslavskio kūriniai, parašyti iki Šokių preliudų (1954), turi aiškių sąsajų su lenkų liaudies muzika harmonijos ir melodikos atžvilgiais. Jis necituodavo, bet perkurdavo liaudies melodijas. Kai kuriais atvejais jos taip pakeistos, kad be teorinės analizės sunkiai pastebimos.[42] Brandžiuoju kūrybos periodu folkloro kompozitorius nebenaudojo, tačiau subtili jo įtaka išliko visuomet. V. Liutoslavskis sakė: „tuomet aš negalėjau kurti kaip noriu, tad kūriau, kaip galiu“,[43] o vėlesnį pokytį pakomentavo taip: „man tiesiog tai [liaudies muzikos pasitelkimas] pasidarė nebe taip įdomu“. Kompozitorius nebuvo patenkintas ir post-tonaliu komponavimu. Kurdamas Pirmąją simfoniją (1947 m.) jis jau jautė, jog ši technika jam nebetinka.

Aukščių organizacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vitoldas Liutoslavskis diriguoja orkestrui

Kūriniuose Penkios dainos (1956–57 m.) ir Gedulo muzika (1958 m.) V. Liutoslavskis jau naudojo savitą dvylikatonės aukščių organizacijos variantą, nutoldamas nuo liaudies muzikos.[44] Ši technika leido kurti melodiką ir harmoniją, naudojant specifinius intervalus (pavyzdžiui Gedulo muzika – tritonius ir pustonius), laipsniškai sudarinėti tirštus akordus, kurie nėra klasteriai, bet kulminacijose kartais apima visus 12 tonų.[45] Nors V. Liutoslavskio muzika neprimena Naujosios Vienos mokyklos serialistų stiliaus,[46] kūrinyje Gedulo muzika jis irgi pasitelkia garsų seriją.[47] Šios technikos formavimasis įžvelgiamas jau ir ankstyvuosiuose kompozitoriaus darbuose – Pirmojoje simfonijoje ir Paganinio variacijose (1941 m.).[48]

Aleatorika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nors kūrinys Gedulo muzika sulaukė tarptautinio pripažinimo, naujoji harmoninė technika nepadėjo kompozitoriui įveikti kūrybinės krizės – jis vis dar nerado geriausio būdo savo muzikinėms idėjoms išreikšti.[49] 1960 m. kovo 16 d. per Lenkijos radiją V. Liutoslavskis išgirdo Džono Keidžo Koncertą fortepijonui ir orkestrui.[50] Nors muzikos skambesys ir naudojama technika jam didelio įspūdžio nepadarė, Dž. Keidžo mintys apie muzikos neapibrėžtumą (indeterminancy) padarė V. Liutoslavskiui didelį įspūdį ir padėjo rasti būdą, kaip suderinti norimas harmonines struktūras ir skambesio laisvumą.[51] Jis skubiai užbaigė tuo metu kuriamus Tris Postliudus (1960 m.; iš pradžių kompozitorius planavo parašyti keturis) ir ėmė kurti muziką jau pasitelkdamas naująją techniką.[52]

Pradedant V. Liutoslavskio Venecijos žaidimais (1961 m.), kompozitorius savo kūriniuose ėmė užrašinėti ilgus epizodus, kuriuose atlikėjų partijos nėra tarpusavyje tiksliai sinchronizuotos. Atlikėjai pagal dirigento ženklą turėjo tuojau pat pereiti į kitą dalį, akimirksniu užbaigti esamą dalį, ar visai nutraukti grojimą. Kompozitorius tokiu būdu galėjo valdyti atsitiktinumą, griežtai kontroliuoti harmonijos kaitą. V. Liutoslavskis kūrinius užrašinėjo tiksliomis natų vertėmis, nepalikdamas galimybės improvizuoti ar savavališkai pereiti į kitą padalą, taigi kūrinio eiga iš anksto būdavo griežtai numatoma.[53]

Kurdamas Styginių kvartetą (1964 m.) V. Liutoslavskis pirmiausiai užrašė keturias instrumentines partijas, nesujungdamas jų bendroje partitūroje, nes nenorėjo, kad grojamos partijų natos vertikaliai sutaptų kaip klasikiniuose ansambliuose. Tačiau LaSalle kvartetas pareikalavo, jog pirmajam atlikimui jiems būtinai reikalinga partitūra.[54] Laimei, kompozitoriaus žmona problemą išsprendė, iškirpdama partijų dalis ir suklijuodama jas į partitūrą, kur atskiros padalos buvo įrėmintos stačiakampiuose (juos V. Liutoslavskis pavadino mobiles).[55] Partitūroje buvo pateikta instrukcija ir ženklai, pagal kuriuos atlikėjai turėjo pereiti nuo vienos padalos prie kitos, ir kūrinys buvo sėkmingai atliktas. Orkestrinėje muzikoje panašių notacijos problemų nebuvo, nes orientacinius ženklus parodydavo dirigentas.

Šią techniką V. Liutoslavskis pavadino ribotąja aleatorika. Toks kontroliuojamas neapibrėžtumas kūriniuose kontrastavo su sinchroniškais orkestro epizodais, užrašytais įprastai naudojant muzikinį metrą ir takto brūkšnius.

Vėlyvasis stilius[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Naudodamasis originalia aleatorine technika ir aukščių organizavimo sistema, V. Liutoslavskis kūrė sudėtingas muzikines faktūras, tačiau vėlyvuosiuose kompozitoriaus darbuose vyrauja paprastesnė harmonija, rečiau grojama ad libitum.[56] Šios savybės pirmiausiai pasireiškė jo Epitafijoje obojui ir fortepijonui (1979 m.).[57] Tuo laikotarpiu kompozitorius kaip tik ieškojo techninio sprendimo Trečiosios simfonijos užbaigimui. Kameriniuose jo kūriniuose aleatorika ir tiršta harmonija pasitelktos žymiai rečiau nei orkestre,[58] bet paprastėjimo tendencija paveikė ir jo vėlyvuosius orkestrinius kūrinius: Koncertą fortepijonui (1987 m.), Chantefleurs et Chantefables (1990 m.), Grandinę II (1985 m.) ir Ketvirtąją simfoniją (1992 m.). Pastarajai taikytas daugiausiai konvencionalus dirigavimas.

Kūriniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Orkestrui[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Simfonijos:
    • Simfonija nr. 1 (1941–47)
    • Simfonija nr. 2 (1965–67)
    • Simfonija nr. 3 (1981–83)
    • Simfonija nr. 4 (1988–92)
  • Simfoninės variacijos (1936–38)
  • Uvertiūra styginiams (1949)
  • Mažoji siuita styginių orkestrui (1950)
  • Koncertas orkestrui (1950–54)
  • Trys postliudai orkestrui (1958–63)
  • Interliudas orkestrui (1989)
  • Preliudai ir fugos – 13-ai styginių (1970–72)
  • Venecijos žaidimai – styginių orkestrui (1960–61)
  • Orkestro knyga (1968)
  • Laidotuvių muzika – styginių orkestrui (1954–58)
  • Mi-parti  (1975–76)
  • Noveletė (1978–79)
  • Grandinė I – kameriniam ansambliui (1983)
  • Farfaros Luisviliui – mediniams, variniams pučiamiesiems ir perkusijai (1985)
  • Grandinė III – orkestrui (1986)
  • Preliudas G.M.S.D. – orkestrui (1989)

Koncertai, koncertinio pobūdžio kūriniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Fortepijonui
    • Variacijos Paganini tema – fortepijonui ir orkestrui (1978)
    • Koncertas fortepijonui (1987–88)
  • Smuikui
    • Grandinė II – dialogas smuikui ir orkestrui (1984–85)
    • Partita – smuikui ir orkestrui (1988)
    • Koncertas smuikui (1994) (išlikę fragmentai)
  • Violončelei
    • Koncertas violončelei (1969–70)
    • Grave – metamorfozė violončelei ir styginių orkestrui (1981)
  • Klarnetui
    • Šokių preliudai – klarnetui ir styginių orkestrui (1955)
  • Kiti
    • Dvigubas koncertas obojui – arfai ir styginių orkestrui (1979–80)

Vokaliniai kūriniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Lacrimosa – sopranui, mišriam chorui ir orkestrui (1937, išlikę Requiem fragmentai)
  • Pogrindžio kovų dainos –  balsui ir fortepijonui (1942–44)
  • 20 Kalėdinių giesmių – balsui ir fortepijonui (1946, orkestruotas 1984–89)
  • Silezijos triptikas – sopranui ir orkestrui (1951)
  • Vaikų dainos balsui ir fortepijonui (1953, orkestruotos 1954)
  • Penkios dainos sopranui ir fortepijonui (1957, orkestruotos 1958)
  • Trys Anri Mišo eilėraščiai – chorui ir orkestrui (1961–63)
  • Austi žodžiai –  tenorui ir styginių orkestrui (1965)
  • Miego erdvės –  baritonui ir orkestrui (1975)
  • Chantefleurs et Chantefables – sopranui ir orkestrui (1989–90)

Kameriniai ir instrumentiniai kūriniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Sonata fortepijonui (1934)
  • Variacijos Paganini tema – dviems fortepijonams (1941)
  • Liaudies melodijos – fortepijonui (1945)
  • Rečitatyvas ir Arioso – smuikui ir fortepijonui (1951)
  • Šokių preliudai – klarnetui ir fortepijonui (1954)
  • Šokių preliudai – 9 instrumentams (1959)
  • Bukoliki – altui ir violončelei (1952, aranžuotas 1962)
  • Styginių kvartetas (1964)
  • Epitafija Alano Ričardsono atminimui – obojui ir fortepijonui (1979)
  • Grave – metamorfozės violončelei ir fortepijonui (1981)
  • Nedidelė uvertiūra – varinių pučiamųjų kvintetui (1982)
  • Partita – smuikui ir fortepijonui (1984)
  • Skaidrės – kameriniam ansambliui (1988)
  • Subito – smuikui ir fortepijonui (1991)

Muzika kino filmams[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Nuo Odros iki Baltijos  (1945)
  • Varšuvos siuita  (1946)

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Stucky 1981, p. 1.
  2. 2,0 2,1 Witold Lutosławski – Guide to Warsaw: Marszałkowska 21. NIFC 2013
  3. Stucky 1981, pp. 1–7.
  4. Bodman Rae 1999, p. 10.
  5. Bodman Rae 1999, p. 11.
  6. Stucky 1981, pp. 10–11.
  7. Lutosławski – Guide to Warsaw: Konopnickiej 6. NIFC 2013
  8. Stucky 1981, p. 15.
  9. Bodman Rae 1999, p. 14.
  10. Witold Lutosławski – Guide to Warsaw: Królewska 11 („SiM”); Szpitalna 5 („Lira”); Mazowiecka 5 (Aria, U Aktorek). NIFC 2013
  11. 11,0 11,1 Stucky 1981, p. 16
  12. Bodman Rae 1999, p. 15.
  13. Stucky 1981, p. 23.
  14. Bodman Rae 1999, p. 20.
  15. Stucky 1981, pp. 34–35.
  16. Bodman Rae 1999, pp. 32–33.
  17. Lutosławski & Varga 1976, p. 8.
  18. Stucky 1981, p. 60.
  19. Stucky. S (1981), 3 skyrius, The years of transition: 1955–1960
  20. Bodman Rae 1999, pp. 306–311.
  21. Bodman Rae 1999, p. 102.
  22. Stucky 1981, pp. 88–89.
  23. Stucky 1981, pp. 88–89. "In 1967 he received the Gottfried von Herder Prize from the University of Vienna, and in August of that year he was given the Leonie Sonning Prize in Copenhagen 'in recognition and admiration of his mastery as a composer, which is a source of inspiration to the musical life of our age'. The award was presented at an all- Lutoslawski concert as part of the Royal Danish Festival of Music and Ballet celebrating the 800th anniversary of Copenhagen's founding."
  24. 24,0 24,1 Stucky 1981, p. 97.
  25. Bodman Rae 1999, pp. 115–116.
  26. Stucky 1981, pp. 92–93.
  27. Bodman Rae 1999, p. 178.
  28. Bodman Rae 1999, pp. 186–187.
  29. 1985 – Witold Lutoslawski". Grawemeyer Awards. University of Louisville. 15 March 1985. Archived from the original on 24 July 2014.
  30. Bodman Rae 1999, pp. 209–10.
  31. Bodman Rae 1999, p. 225, 271n.
  32. Bodman Rae 1999, p. 217.
  33. Bodman Rae 1999, p. 216.
  34. Bodman Rae 1999, p. 226.
  35. Bodman Rae 1999, p. 236.
  36. Bodman Rae 1999, pp. 248–150.
  37. Bodman Rae 1999, pp. 254–255.
  38. Bodman Rae 1999, pp. 250–251.
  39. Bodman Rae 1999, p. 251.
  40. Bodman Rae 1999, p. 254.
  41. Lutosławski, W., Lutosławski Profile: Witold Lutosławski in Conversation with Bálint András Varga, 1976, 100 psl.
  42. Stucky 1981, p. 49: "Folk tunes are never simply quoted: they are radically transformed, manipulated, made to serve the composer's artistic vision. This approach makes possible a style which is at once so demonstrably 'national' as to be politically unassailable, yet modern enough and personal enough to burst the bounds of socrealizm"; ir p. 53: "Przedzierzgnę się siwą golębicą is distorted beyond audible recognition ... it is thoroughly dismembered.".
  43. Stucky. S., 59 psl.
  44. Stucky, 3 skyrius.
  45. Stucky, S., 120 psl.
  46. Rae, B., 1999, 63 psl.
  47. Stucky. S., 71 psl.
  48. Stucky, S., 71 psl., 24–25 psl, 37-39 psl.
  49. Stucky, S. 79 psl.
  50. Witold Lutosławski – Guide to Warsaw: Zwycięzców 39. NIFC 2013
  51. Lutosławski,W., 1976, 12 psl.
  52. Stucky, S., 78–83 psl. , Rae, B., 1999, 72 psl.
  53. Stucky, S. 110 psl.
  54. Rae, B., 91–92 psl.
  55. Stucky, S., 87 psl.
  56. Rae, B., 84 psl.
  57. Rae, B., 145 psl.
  58. Rae, B., 146–147 psl.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Knygos
  • Stanisław Będkowski, Stanisław Hrabia, Witold Lutosławski: A Bio-bibliography[neveikianti nuoroda]. Santa Barbara, „Greenwood Press“, 2001. ISBN=978-0-313-25962-3
  • Charles Bodman Rae, The Music of Lutosławski, trečias leidimas. Londonas, „Omnibus Press“, 1999. ISBN=978-0-7119-6910-0
  • Charles Bodman Rae, Lutosławski, Witold, Grove Music Online. Oksfordas, „Oxford University Press“, 2001. ISBN=978-1-56159-263-0
  • Bernard Jacobson, A Polish Renaissance. Londonas, „Phaidon“, 1996. ISBN=978-0-7148-3251-7
  • Andrea F. Bohlman, Lutosławski’s Political Refrains, iš knygos: Lisa Jakelski, Nicholas Reyland, Lutosławski's Worlds, p. 273–300. Safolkas, „Boydell & Brewer“, 2018. ISBN=978-1-78327-198-6
  • Witold Lutosławski, Bálint András Varga, Lutosławski Profile: Witold Lutosławski in Conversation with Bálint András Varga. Londonas, „Chester Music/Edition Wilhelm Hansen London Ltd“, 1976
  • Ove Nordwall, Lutosławski. Stockholmas, „Edition Wilhelm Hansen“, 1968
  • Andrzej Panufnik, Composing Myself. Londonas, „Methuen“, 1987. ISBN=978-0-413-58880-7
  • Steven Stucky, Lutosławski and His Music. Kembridžas, „Cambridge University Press“, 1981. ISBN=978-0-521-22799-5
Tinklalapiai

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]