Vladislavas Gomulka
| Vladislavas Gomulka | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1905 m. vasario 6 d. Bialobžegai |
| Mirė | 1982 m. rugsėjo 1 d. (77 metai) Varšuva |
| Tautybė | lenkas |
| Veikla | komunistinio judėjimo veikėjas |
| Pareigos | buvęs LJDP Generalinis sekretorius |
 Vikiteka |
Vladislavas Gomulka |
Vladislavas Gomulka (lenk. Władysław Gomułka, 1905 m. vasario 6 d. netoli Krosno, tuometinėje Austrijoje-Vengrijoje – 1982 m. rugsėjo 1 d. Varšuvoje) – Lenkijos politikas, 1943-1948 m. Lenkijos darbininkų partijos vadovas, 1956–1970 m. – Lenkijos jungtinės darbininkų partijos (LJDP) Pirmasis sekretorius, faktinis šalies vadovas.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1926–1929 m. vadovavo chemijos pramonės darbininkų profsąjungai, nuo 1926 m. Lenkijos komunistų partijos narys. Dėl savo pogrindinės komunistinės veiklos 1932-1934 kalintas. Po to metams buvo išvykęs apmokymams į Sovietų Sąjungą, 1934–1935 m. mokėsi Lenino mokykloje Maskvoje. Grįžęs 1935 m. vėl buvo suimtas ir su pertraukomis iki karo pradžios 1939 m. kalintas. Nuo 1939 iki 1942 m. gyveno sovietų okupuotoje Lenkijos dalyje - Balstogėje ir Lvove, o kilus Vokietijos- Sovietų Sąjungos karui fronto užnugaryje Sovietų Sąjungoje. 1942 m. per Karpatus grįžo į Varšuvą, kur dalyvavo pogrindyje kuriant Lenkijos darbininkų partiją (Polska Partia Robotnicza, PPR).
Po dviejų pirmųjų partijos funkcionierių mirties 1943 m. lapkričio mėn. išrinktas Lenkijos darbininkų partijos Generaliniu sekretoriumi. 1944 m. liepos mėn. tapo prokoministinio Lenkijos nacionalinio išsivadavimo komiteto nariu. 1944 m. gruodžio mėn. paskirtas ministro pirmininko pavaduotoju ir Sugrąžintų teritorijų (Lenkijai perduotų Vokietijos žemių) reikalų ministru. Dėl ypatingo aktyvumo kopijuojant tarybinę santvarką buvo vadinamas „mažuoju Stalinu“.
Darbininkų partijoje (nuo 1948 m. Lenkijos jungtinė darbininkų partija) greitai iškilo aštrus konfliktas dėl politinės krypties. V.Gomulka jautriau žiūrėjo į nacionalinius klausimus ir socializmo kūrimą matė kaip evoliucinį procesą, nors ir palaikant Sovietų Sąjungai.[1] Konfliktą su Maskvos palaikymu laimėjo stalinistų grupuotė susibūrusi aplink Boleslavą Bierutą (Bolesław Bierut), Hilarį Mincą (Hilary Minc) ir Jakubą Bermaną (Jakub Berman). 1949 m. Gomulka buvo apkaltintas „dešiniuoju nacionalistiniu nuokrypiu“, nušalintas nuo vadovavimo partijai ir iš visų valstybinių postų. 1951 m. liepos mėn. suimtas, pašalintas iš partijos ir kalintas iki 1954 m.
Partijos vadovas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1956 m. mirė B. Bierutas. Kartu su tuo kilo ir nauji laisvės lūkesčiai. 1956 m. birželio mėn. Poznanėje prasidėjo darbininkų neramumai. Partijos vadovas Edward Ochab buvo atleistas. 1956 m. įvyko LJDP plenumas turėjęs išrinkti naująjį CK pirmąjį sekretorių. Juo 1956 m. spalio mėn. tapo V.Gumulka, kuris 1956 m. rugpjūčio mėn. buvo grąžintas į LJDP. Sovietų Sąjunga į tai iš pradžių žiūrėjo neigiamai[2], tačiau galiausiai sutiko pripažinti Gomulką, kai šis sušvelnino toną sovietų atžvilgiu. 1956 m. spalio 29 d. jis pasirodė Varšuvos kultūros rūmų tribūnoje ir buvo audringai pasveikintas suibūrusios milžiniškos minios. V.Gomulkai pavyko išvengti Sovietų Sąjungos intervencijos ir tai padrąsino Vengrijos komunistų reformatorius.
V.Gomulka buvo „lenkiškojo kelio į socializmą“ ideologu. Jis pakeitė LJDP žemės ūkio politiką - sustabdė jo pirmtakų vykdytą privačios žemės kolektyvizavimo procesą, leido tam tikruose rėmuose veikti nedidelėms privačioms įmonėms, ėmėsi valstybinių gamybos įmonių modernizacijos. Tokia ūkio politika Gomulka pasiekė spartaus ekonomikos augimo šeštojo dešimtmečio pabaigoje ir septintojo dešimtmečio pradžioje. Pagerėjo gyventojų aprūpinimas būtiniausiomis vartojimo prekėmis, namų ūkiuose pasirodė ir naujos vartojimo prekės - televizoriai ir kiti elektriniai buitiniai prietaisai. Vykdant valstybinę būsto statybos programą ir plečiant blokinių namų statybą, kuri piką pasiekė aštuntajame dešimtmetyje, sparčiai augo miestai.
Gomulka sušvelnino cenzūrą, bandė vystyti „darbininkų savivaldą". Buvo normalizuoti santykiai su katalikų bažnyčia, paleistas ir 1956 m. spalio 28 d. į Varšuvą grįžo kardinolas Višinskis (Wyszynski), iš kalėjimų paleisti įkalinti vyskupai ir kunigai.[3] Netrukus Gomulka ėmė konfliktuoti su Katalikų bažnyčia ir inteligentija. Visgi dėl Gomulkos politikos Lenkija buvo laisviausia socialistinio bloko valstybė. Be to, dėl nepriklausomos laikysenos Sovietų Sąjungos atžvilgiu Gomulkos vyriausybė iš pradžių buvo gana populiari. Nepaisant to, septintajame dešimtmetyje Lenkijos atsilikimas nuo Vakarų šalių, pvz., Vokietijos, didėjo, o piliečiai vis dažniau savo padėtį lygino ne su Sovietų Sąjunga, o su Vakarų šalimis.
Krizė ir valdžios netekimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Septintojo dešimtmečio pabaigoje Europoje kilęs studentų judėjimas ir Prahos pavasario įvykiai Čekoslovakijoje paaštrino nepasitenkinimą Lenkijos vyriausybe (kartu su VDR valstybės tarybos pirmininku Valteriu Ulbrichtu V.Gumulka buvo griežčiausias reformų politikos kaimyninėje šalyje priešininkas[4]) Nuo to laiko Gomulkos valdžia partijos viduje ėme silpnėti. Kriziniais 1968 m. pagrindinį vaidmenį malšinant studentų protestus bei vykdant antisionistinę kampaniją perėmė kiti veikėjai, tarp jų vidaus reikalų ministras Mieczysław Moczar. Po 1968 m. studentų protestų V.Gomulka ėmėsi valymo kampanijos - daugybė valstybės pareigūnų buvo apkaltinti turintys anti-socialistinių ar sionistinių sentimentų ir pašalinti iš pareigų. Apie 10-12 000 Lenkijos žydų, ne visi iš jų komunistų partijos nariai, paliko šalį.[5][6]
1968-1970 m. kilusi ekonominė krizė lėmė tai, kad ėmė stigti kai kurių pagrindinių maisto produktų. 1970 m. gruodį pakėlus maisto produktų kainas kilo masinis nepasitenkinimas. Gdanske kilusius darbininkų neramumus V.Gomulka bandė malšinti karine jėga. Gruodžio mėn. pasinaudojus jį ištikusiu infarktu, atleistas iš LJDP Generalinio sekretoriaus pareigų. Generaliniu sekretoriumi tapo L. Brežnevo palaikomas E. Gierekas.[7] V. Gomulka vėliau politinėje veikoje nebedalyvavo.[8]
Vienu iš didžiausių V.Gomulkos pasiekimų užsienio politikoje buvo santykių su Vokietija normalizavimas. 1970 m. gruodžio mėn. Lenkija su VFR pasirašė sutartį dėl Lenkijos vakarinių sienų pripažinimo palei Oderį ir Neisę.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Bierut, Bolesław. In: Bernard A.Cook (ed.) Europe Since 1945. An Encyclopedia. Garland Publishing, Inc. New York & London: 2001. P.214.
- ↑ Ich bin ein Lump, Herr Staatsanwalt! – Gehenkte machen Revolution / Vom Schicksal der Laszlo Rajk, Traitscho Kastoff, Rudolf Slansky und anderer geehrter Toter. Der Spiegel 4/1957 vom 23. Januar 1957, S. 28–35.
- ↑ Poland, The Catholic Church In. In: NEW CATHOLIC ENCYCLOPEDIA. Vol.11. Thompson Gale, 2003. P.451.
- ↑ Kornelia Lobmeier: Als nach dem Frühling der Winter kam: Prag 1968 und die Folgen. museumsmagazin 3/2003 der Stiftung „Haus der Geschichte der Bundesrepublik Deutschland“.
- ↑ Poland. In: Timothy L. Gall and Jeneen M. Hobby (ed.) WORLDMARK ENCYCLOPEDIA OF THE NATIONS, 12th ed. Vol.5 Europe. Thompson Gale, 2007. P.517.
- ↑ Poland, The Catholic Church In. In: NEW CATHOLIC ENCYCLOPEDIA. Vol.11. Thompson Gale, 2003. P.452.
- ↑ Gierek, Edward. In: Bernard A.Cook (ed.) Europe Since 1945. An Encyclopedia. Garland Publishing, Inc. New York & London: 2001. P.848.
- ↑ [1]
| Politinis postas | ||
|---|---|---|
| Prieš tai: Edvardas Ochabas |
Lenkijos jungtinės darbininkų partijos pirmasis sekretorius 1956 — 1970 
|
Po to: Edvardas Gerekas |