Vytenio žygis į Kujavijos Brestą (1292)
| Vytenio žygis į Kujavijos Brestą | |||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| Priklauso: Lietuvos ekspansija į Prūsiją ir slavų žemes Mozūrijos vidaus karai | |||||||||||
Kujavijos Bresto vieta dabartiniame Lenkijos žemėlapyje | |||||||||||
| |||||||||||
| Konflikto šalys | |||||||||||
| Lietuva | |||||||||||
| Vadovai ir kariniai vadai | |||||||||||
| Vytenis | Kazimieras I Kujavietis | ||||||||||
| Pajėgos | |||||||||||
| Nežinoma | Nežinoma | ||||||||||
| Nuostoliai | |||||||||||
| Nežinoma | Nežinoma | ||||||||||
| Dideli civilių gyventojų nuostoliai, nusiaubtos Kujavijos žemės | |||||||||||
1292 m. Vytenio žygis į Kujavijos Brestą – Lietuvos kunigaikščio Vytenio vadovautas karinis žygis į Kujaviją, surengtas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ekspansijos laikotarpiu, 1292 m. Žygio metu lietuvių kariuomenė įsiveržė į Kujavijos Bresto apylinkes ir nusiaubė kraštą. Šis žygis laikomas vienu pirmųjų patikimai šaltiniuose užfiksuotų Vytenio karinių operacijų.
Istorinis kontekstas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]XIII a. pabaigoje Lietuvos valstybė aktyviai vykdė karo žygius į kaimynines slavų žemes. Po Mazovijos kunigaikščių vidaus kovų lietuviai pakeitė pagrindines išpuolių kryptis ir vis dažniau rengė reidus į Mažąją Lenkiją bei Kujaviją. 1290 m. lietuvių būrys, vadovaujamas Seibučio, jau buvo nusiaubęs Kujavijos žemes. Po dvejų metų sekė didesnis žygis, kuriam vadovavo būsimas Lietuvos valdovas Vytenis.
Žygio eiga
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Lenkų istorikė Agnieszka Teterycz-Puzio, remdamasi viduramžių kronikomis, nurodo, kad 1292 m. Vytenis, Lietuvos valdovo Pukuvero sūnus, surengė žygį Kujavijos Bresto kryptimi. Vokiečių ordino kronikininkas Petras Dusburgietis šį įvykį datavo 1291 m., tačiau istoriografijoje dažniausiai vartojama 1292 m. data.[1]

Susidūrę su lietuvių puolimu, Kujavijos kunigaikščiai Kazimieras I Kujavietis ir Vladislovas Lokietka (būsimassis Lenkijos karaliuis, 1320–1333 m.) kreipėsi pagalbos į Kryžiuočių ordiną. Tačiau, anot Petro Dusburgiečio, lenkų kunigaikščiams pasitraukus iš mūšio lauko, kryžiuočiai dėl nepakankamų pajėgų taip pat atsitraukė ir nesiryžo stoti į atvirą kovą su lietuviais. Dėl to lietuvių žygis nebuvo sustabdytas ir jie sėkmingai plėšikavo Kujavijoje,[1] išsivežė daug grobio ir išsivedė daug belaisvių.[2]
Isotriniuose šaltiniuose neužfiksuota tikslios karinės kampanijos datos, vadų vardai (išskyrus Vytenį), karinių pajėgų dydžiai, kariniai ir civiliniai nuostoliai.
Pasekmės
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Nors išsamių duomenų apie žygio rezultatus neišliko, šaltiniai liudija, kad lietuviai padarė didelę žalą Kujavijos kraštui. Žygis įrodė augančią Lietuvos karinę galią ir Vytenio vaidmenį valstybės kariniuose reikaluose dar iki jo tapimo Lietuvos valdovu. Šie antpuoliai taip pat skatino Lenkijos kunigaikščius ieškoti glaudesnio bendradarbiavimo su Kryžiuočių ordinu kovojant prieš Lietuvą.
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- 1 2 Teterycz-Puzio, Agnieszka. Przyczyny litewskich najazdów na ziemie polskie w XIII wieku. Zapiski Historyczne, t. 75, 2010, p. 24.
- ↑ Scriptores rerum Prussicarum. Die Geschichtsquellen der Preussischen Vorzeit bis zum Untergange der Ordensherrschaft, red. Theodor Hirsch, Max Töppen, Ernst Strehlke. Verlag von S. Hirzel, Leipzig, 1861, t. I, IV (De incidentibus)
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Teterycz-Puzio, Agnieszka. Przyczyny litewskich najazdów na ziemie polskie w XIII wieku. Zapiski Historyczne, t. 75, 2010.
- Peter von Dusburg, Scriptores rerum Prussicarum. Die Geschichtsquellen der Preussischen Vorzeit bis zum Untergange der Ordensherrschaft, red. Theodor Hirsch, Max Töppen, Ernst Strehlke. Verlag von S. Hirzel, Leipzig, 1861,.