Vytautas Sirijos Gira

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
V. Sirijos Giros ir jo žmonos kapas Antakalnio kapinėse

Vytautas Sirijos Gira (1911 m. balandžio 12 d. Vilniuje1997 m. vasario 14 d. Vilniuje) – Lietuvos poetas, prozininkas, vertėjas, poeto Liudo Giros sūnus.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo 1920 m. gyveno Kaune. 1931 m. baigė Kauno Jėzuitų gimnaziją ir tais pačiais metais išleido pirmąją eilėraščių knygą „Golas į ateitį“. Pirmajame romane „Buenos Airės“ (1956 m.) vaizduojamas ikikarinio Kauno gyvenimas. Baigęs gimnaziją įstojo į Vytauto Didžiojo Universitetą, medicinos specialybę, kurią įgijo būdamas 36 metų Vilniaus universitete, dirbo Respublikinėje vaikų ligoninėje gydytoju, o būdamas jau pagyvenęs įsidarbinęs laivo gydytoju plaukė į Afriką.

Kino filmų „Adomas nori būti žmogumi“ (kartu su Vytautu Žalakevičium) bei „Raudonmedžio rojus“ (kartu su Algirdu Kratuliu ir Bronium Talačka) scenarijaus bendraautoris. Kūriniai išversti į vokiečių, lenkų, rusų, čekų, estų ir kitas kalbas.

Žmona Almonė Sirijos Girienė, dukra Danutė Sirijos Giraitė, sūnus Algirdas Sirijos Gira.

Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Poezijos knygos

  • Golas į ateitį, Klaipėda, 1931
  • Širdys formaline, 1934
  • Mergaitės ir asonansai, 1935
  • Šešėliai nuo ekrano, 1937
  • Pro amžių bėgį, 1947

Apsakymų rinkiniai

  • Žmonės iš didžiojo laivo, 1951
  • Susitikimas su Brunhilda, 1974
  • Aleksoto tiltas, 1979

Romanai

  • Buenos Airės, Vilnius, 1956
  • Štai ir viskas, 1963
  • Voratinkliai draikės be vėjo, 1968
  • Afrika be liūtų: laivo gydytojo užrašai, 1970
  • Raudonmedžio rojus, 1972
  • Bėgimas nuo šešėlio, 1975
  • Kai neliepsnojo tik vanduo, 1980
  • Kanarėlės, 1983
  • Nakties muzika, 1986 m. Gabrielės Petkevičaitės-Bitės premija
  • Paskutinis sekmadienis, 1989

Pjesės

  • Ponas Pirsonas jau nebegrįš: 4 veiksmų 7 paveikslų pjesė. Vilnius, 1953
  • Aštuntojo laivyno draugiškas vizitas: 4 veiksmų, 7 paveikslų pjesė. Vilnius, 1954