Vytautas Pilipavičius

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Vytautas Pilipavičius
Gimė 1973 m. liepos 10 d.
Vilnius
Mirė 2014.12.13 Kaune
Tautybė lietuvis
Tėvas Povilas Pilipavičius
Motina Rūta Alma Pilipavičienė
Sutuoktinis (-ė) Vilma Pilipavičienė
Vaikai Aistė Pilipavičiūtė,
Giedrė Pilipavičiūtė
Veikla agronomas, herbologas
Alma mater 1996 m. Lietuvos žemės ūkio universitetas

Vytautas Pilipavičius (1973 m. liepos 10 d. Vilniuje - 2014 m. gruodžio 13 d. Kaune) – Lietuvos mokslinis agronomas, biomedicinos mokslų (HP) daktaras, profesorius.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1996 m. baigė LŽŪA. Nuo 1999 m. dėstė LŽŪU (nuo 2011 m. Aleksandro Stulginskio universitetas), 20052008 m. Agronomijos fakulteto prodekanas; prof. (2007). Dr. (biomed. m., agronomija, 2000), Habilitacijos procedūra (biomed. m., agronomija, 2007).

2008–2011 m. LŽŪU profesorių klubo Scientia prezidentas, 14 tarptautinių ir Lietuvos mokslo organizacijų narys. Mokslinių tyrimų sritis – bendroji ir ekologinė žemdirbystė, herbologija, agroekologija. Nuo 2009 m. žurnalo „Agronomy Research“ vyr. redaktoriaus pavaduotojas, žurnalo „Vagos“, „Žemės ūkio mokslai“ redkolegijos narys, nuo 2008 m. ES Eureka Eurostars ekspertas. Apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu.

Po sunkios kovos su plaučių vėžiu mirė 2014 m. gruodžio 13 d. Palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse, mokslininkų kalnelyje.

Mokslinė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mokslinių tyrimų sritis – bendroji ir ekologinė žemdirbystė, herbologija, agroekologija. Paskelbė apie 60 mokslinių ir 30 mokslo populiarinimo straipsnių. Parašė vadovėlius „Ekologinis žemės ūkis“ (su kt., 2008), „Agronomijos pagrindai“ (su kt., 2011) ir 12 kitų knygų. Stažavo Bulgarijoje (1997), Vokietijoje (1997, 1998), Čekijoje (1998), Estijoje (1998, 2003), Danijoje (2006). Skaitė paskaitas Italijos, Čekijos, Suomijos, Norvegijos, Švedijos, Danijos, Ispanijos, Latvijos, Estijos, Vokietijos, Turkijos, Lenkijos u-tuose. LR ŽŪM 2008 m. komunikabiliausias mokslininkas.[1][2] 2014 m. išleistos knygos „Organic Agriculture Towards Sustainability“ redaktorius ir bendraautoris.

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Vasarinių miežių (Hordeum vulgare L.) derliaus kaupimosi ir piktžolių sėklų byrėjimo dinamika: daktaro disertacija, 2000 m.
  • Vasarinių miežių (Hordeum vulgare L.) derliaus kaupimosi ir piktžolių sėklų byrėjimo dinamika = Dynamics of spring barley (Hordeum vulgare L.) yield accumulation and of weed seed rain: daktaro disertacijos santrauka, 2000 m.
  • Weed spreading regularity and adaptivity to abiotical factors: summary of the review of scientific works presented for dr. habil. procedure = Piktžolių plitimo dėsningumai ir adaptyvumas abiotiniams veiksniams, 2007 m.
  • Agronomijos pagrindai, su kitais, 2011 m.
  • Piktžolių pažinimas ir jų skiriamieji požymiai, 2005 m.
  • Ekologinė žemdirbystė, sodininkystė ir daržininkystė, su kitais, 2006 m.
  • Organic crop production and horticulture, su kitais, 2006 m.
  • Ekologinis žemės ūkis, su kitais, 2008 m.
  • Pasėlių bendrijos ir jų tyrimai, su kitais, 2008 m.
  • Agroekologija, su kitais, 2008 m.
  • Atsinaujinantys agrariniai ištekliai ir atliekų perdirbimas, su kitais, 2008 m.
  • Augalininkystės technologijos ekologinės gamybos ūkiuose, 2009 m.
  • Ekologinio ūkininkavimo pagrindai, su kitais, 2009 m.
  • Piktžolės: klasifikacija ir pažinimas, su kitais, 2010 m.
  • Pašarai – tradiciniai ir ekologiški, su kitais, 2010 m.
  • Piktžolių kontrolės sistema ekologinėje žemdirbystėje, 2010 m.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Vytautas Pilipavičius. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XVIII (Perk-Pra). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2010. 248 psl.
  2. Vytautas Pilipavičius. Kas yra kas Lietuvoje, Auksinis tūkstantmečio leidimas, 2009, 1020 psl.