Vytautas Mikėnas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
 NoFonti.svg  Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.
 Edit-delete-not encyclopedic2.svg  Yra kilę abejonių dėl šio straipsnio objekto reikšmingumo ir tinkamumo enciklopedijai.
Galima paieškoti straipsnio objekto aprašymų nepriklausomuose nuo jo patikimuose antriniuose šaltiniuose ir pasiremti jais straipsnyje.
 Broom icon.svg  Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus.
Jei galite, sutvarkykite.
Vytautas Mikėnas
Gimė 1971 m. rugpjūčio 9 d. (49 metai)
Kaune
Veikla Lietuvos politinis bei visuomenės veikėjas
Partija

Vytautas Mikėnas (g. 1971 m. rugpjūčio 9 d. Kaune) – Lietuvos politinis bei visuomenės veikėjas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1988 m. rugsėjo mėn. Panevėžio 11-ojoje vidurinėje mokykloje su bendramoksliais subūrė Sąjūdžio moksleivių grupę. 1988 m. rudenį kartu su bendraamžiais aktyviai dalyvavo Sąjūdžio paskelbtoje parašų rinkimo akcijoje, kitoje Sąjūdžio veikloje. Redagavo moksleivių laikraštį „Viltis“.

1989 m. gruodžio mėn., sužinojęs, jog Kaune įsikūrė Lietuvos tautinio jaunimo sąjunga (LTJS), kuri savo tikslu įvardijo „nepriklausomą, demokratiniais pagrindais tvarkomą Lietuvos valstybę, kaip būtiną sąlygą tautai gyventi ir kurti“, nedvejodamas įsiliejo į jos gretas. Buvo išrinktas LTJS „Jaunoji Lietuva“ Vyriausiosios vadovybės nariu, vienas iš Lietuvos nepriklausomybės sąjungos (vienijusios Lietuvos laisvės lygą, Lietuvos Helsinkio grupę, LTJS „Jaunoji Lietuva“, Politinių kalinių gynimo komitetą ir Lietuvos demokratų partiją) steigėjų, išrinktas šios organizacijos Tarybos nariu.

1989–1990 m. dalyvavo SSRS pavergtų tautų kongreso veikloje, buvo Lietuvos delegacijos nariu šio Kongreso suvažiavimuose Tbilisyje ir Rygoje.

1989 m. rugpjūčio 3 d. atsisakė tarnybos okupacinėje sovietinėje armijoje ir kartu su kitais grąžino prirašymo liudijimą. Organizavo karinių bilietų ir prirašymo liudijimų grąžinimo akcijas Panevėžyje. Okupacinei administracijai pradėjus persekioti šios pilietinio nepaklusnumo akcijos dalyvius, tapo vienu iš juos vienijusios bei gynusios organizacijos Lietuvos komiteto „Ženeva 49“ steigėjų. Buvo paskirtas šio komiteto įgaliotiniu Panevėžyje. Išlikę dokumentai rodo, kad už šią veiklą sovietų karinė prokuratūra V. Mikėną bandė patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Okupacinei administracijai ir armijos atstovams pradėjus gąsdinti ir net grobti tarnybos okupacinėje kariuomenėje atsisakiusius jaunuolius, suorganizavo operatyvinę grupę, kuri iki pat kruvinųjų 1991 m. sausio įvykių budėdavo ištisą parą ir, gavusi pranešimą, vykdavo į įvykio vietą, neleisdama jaunuolių grobti bei teikdama jiems teisinę bei moralinę pagalbą.

Buvo leidinių „Viltis“, „Jaunalietuvių balsas“, „Tautos valia“ redaktorius, politinėmis temomis rašė laikraščiuose „Laisvas žodis“, „Kauno diena“ ir kt. Dalyvavo Lietuvos laisvės lygos organizuotoje parašų dėl okupacinės armijos išvedimo iš Lietuvos akcijoje. Parašų rinkimo iniciatyvinės grupės dėl 1939 m. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo galiojimo atkūrimo narys. Aktyviai dalyvavo to meto mitinguose ir kitose protesto akcijose.

1995 m. pirmą kartą išrinktas Kauno miesto savivaldybės tarybos nariu. Dirbo Miesto plėtros ir savivaldos komitete bei Kovos su korupcija komisijoje. Svarbiausi darbai – kartu su valstybės kontrole atliktas tyrimas dėl lėšų švaistymo ir neteisėto vandens tarifų kėlimo „Kauno vandenyse“, sutrukdyta įvesti papildomą mokestį daugiabučių gyventojams, kurie įsistiklino balkonus.

1997 m. antrą kartą išrinktas į Kauno miesto savivaldybės tarybą. Dirbo Savivaldos ir ekonomikos komitete, Privatizavimo komisijoje. Parengė ieškinį teismui, surinko tarybos narių ir Seimo nario parašus po juo ir teismo pagalba sutrukdė bandymams perduoti „Kauno energiją“ švedų arba prancūzų kompanijoms.

2000 m. į Kauno miesto savivaldybės tarybą išrinktas trečią kartą. Sveikatos, sporto ir jaunimo reikalų komiteto pirmininkas ir Kauno miesto Valdybos narys (merais dirbant Gediminui Budnikui, Erikui Tamašauskui bei Giedriui Donatui Ašmiui). Pasaulio banko Sveikatos projekto Kauno apskrityje koordinacinio komiteto narys, Kauno miesto savivaldybės tarybos sekretorius. Svarbiausi projektai, prie kurių dirbta: Sporto mokyklų reforma, Dainavos baseino renovacija, rėmimo sutartis su Kauno „Žalgiriu“, II-osios Klinikinės ligoninės odos ligų skyriaus bei Kauno slaugos ligoninės remontas, bendrosios praktikos gydytojų kabinetų ir psichikos sveikatos centrų poliklinikose įrengimas, dantų pensininkams protezavimo programos pradžia ir kt.

2001 m. pavasarį pasitraukė iš LNP „Jaunoji Lietuva“. 2002 m. rudenį įstojo į Lietuvos centro sąjungą, vėliau tapo naujos partijos – Liberalų ir centro sąjungos nariu. Iš šios partijos pasitraukė 2015 m. pradžioje.

20032009 m. dirbo Viešosios įstaigos „Krepšinio perspektyvos“ direktoriumi, atstovavo Kauno miesto interesams Kauno „Žalgirio“ krepšinio klubo akcininkų susirinkime.

Nuo 2010 m. dirba Kauno Centro poliklinikoje.