Vytautas Ignas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Vytautas Ignas
Gimė: 1924 m. gegužės 16 d.
Začišiai, Raseinių apskritis
Mirė: 2009 m. vasario 18 d. (84 metai)
Vilnius
Tėvas: Jonas Ignatavičius
Motina: Monika Žemaitytė
Sutuoktinis(-ė): Birutė Ignienė
Vaikai:

Eglė Rebol

Veikla: tapytojas, grafikas, vitražistas

Vytautas Ignas (iki 1958 m. Ignatavičius, 1924 m. gegužės 16 d. Začišiuose, Raseinių apskritis – 2009 m. vasario 18 d. Vilniuje) – Lietuvos tapytojas, grafikas, vitražistas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mokėsi Liškiavoje, Lazdijų gimnazijoje, 19341940 m. Biržų gimnazijoje, 1941 m. baigė Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnaziją. 1941–1943 m. studijavo Vilniaus dailės akademijoje, kur tapybą dėstė Justinas Vienožinskis, piešimą – Antanas Gudaitis. Kelis mėnesius dirbo „Vaidilos“ teatre. 1943 m. naciams uždarius Vilniaus dailės akademiją, mokslą tęsė Vilniaus dailės muziejuje Adolfo Valeškos neoficialiai įkurtoje studijoje, kurioje tapybą dėstė Adolfas Valeška, piešimą – Juozas Mikėnas, kultūros istoriją – prof. Levas Karsavinas, Vilniaus meno istoriją – Petras Juodelis.

1944 m. pasitraukė į Vokietiją. 19451946 m. gyveno Hanau pabėgėlių stovykloje. 1946–1948 m. tęsė dailės studijas Freiburgo taikomosios dailės mokykloje (École des Arts et Métiers), kur dėstė Viktoras Vizgirda, Adolfas Valeška, piešimą – Vytautas Kazimieras Jonynas, Vytautas Kasiulis. 1949 m. grafikos mokėsi pas Telesforą Valių.

1950 m. išvyko į JAV, Čikagą. Keletą savaičių dirbo skerdykloje, vėliau – grąžtų fabrike, vakarais mokėsi pas Albiną Elskų vitražų technikos. 1951 m. dirbo Heckerto vitražų studijoje. 1952 m. persikėlė į Klivlendą. 1958 m. gavo JAV pilietybę ir sutrumpino pavardę. 1958–1962 m. Babcock & Wilcox bendrovėje dirbo braižytoju-dizaineriu. 1962 m. apsigyveno Niujorke, buvo laisvas menininkas, kūrė vitražų projektus Duco studijai, tapo Niujorko lietuvių dailininkų sąjungos nariu, 1970 m. JAV grafikų klubo nariu. 1970–1972 m. dėstė knygos meną, dizainą ir grafiką Catan-Rose meno institute (Catan-Rose Institute of Art) Niujorke. 1971 m. lankėsi Lietuvoje. 1972 m. persikėlė į Konektikuto valstiją. Kurį laiką dirbo Fordham Distributors bendrovės sunkvežimio vairuotoju, pristatinėjo alų apylinkės parduotuvėms ir barams. Ešforde pasistatė sodybą, pavadintą Giraite. 1982 m. pelnė JAV lietuvių bendruomenės Kultūros tarybos dailės premiją. 1985 m. išėjo į pensiją ir pasišventė vien kūrybai. Laisvalaikiu mėgo žvejoti. [1][2]

2006 m. su žmona Birute grįžo į Lietuvą, gyveno Vilniuje. Palaidotas Antakalnio kapinėse. [3][4]

Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nutapė paveikslų („Autoportretas“, 1958 m.; „Klounas su dūdele“, 1960 m.; „Piemenukas“, 1963 m.; „Našlaitis“, „Šeima“, abu 1967 m., „Gyvybės medis“, 1968 m.; „Pavasaris“, 1981 m.), sukūrė, daugiausia medžio raižinio ir linoraižinio technika, estampų („Pieta“, 1962 m.; „Jūratė ir Kastytis“, 1963 m.; „Pasaka“, 1970 m.; ciklas „Lietuva“, 1977 m., 1981 m.; „Šventoji Lietuva“, 19891990 m.), vitražų projektų, iliustravo Juozo Švaisto, Liudo Dovydėno, Liūnės Sutemos knygų. Kūriniuose yra lietuvių tautosakos (saulė, mėnulis, žaltys, gyvybės medis), religinių (Rūpintojėlis, Dievo Motina), etnografinių motyvų. Penktojo-šeštojo dešimtmečio jo tapyba tamsių spalvų, ekspresionistinė, niūri, dramatiška, vėlesnė – šviesaus, ryškaus kolorito, poetiška, metaforiška. Grafika ornamentiškesnė.

Nuo 1949 m. dalyvavo dailės parodose, individualios surengtos įvairiuose JAV miestuose, taip pat Vilniuje 1971 m., 2000 m., 2001 m., Kaune 2001 m.; 1988–2000 m. dalyvavo išeivijos lietuvių dailininkų parodose Lietuvoje. [5][6]

Dailininko darbų turi Lietuvos dailės muziejus, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus Kaune, Žemaičių dailės muziejus Plungėje, Žemaičių muziejus „Alka“ Telšiuose, Kauno arkivyskupija ir Telšių kunigų seminarija, Pasaulio lietuvių muziejus Lemonte (JAV), „Alkos“ archyvas Putname (JAV), privatūs asmenys Lietuvoje, JAV, Kanadoje.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. http://www.muziejai.lt/prev_vers/kaunas/KPG_Ignas_Vyt.htm
  2. http://www.ldm.lt/Naujausiosparodos/Vyt_Ignas.htm
  3. Vytautas Ignas grįžo ant meilės sparnų, 2006-08-09
  4. Vilniuje mirė dailininkas Vytautas Ignas
  5. Kristina Miklaševičiūtė. Vytautas Ignas. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986. 43 psl.
  6. Vladas GasiūnasVytautas Ignas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VII (Gorkai-Imermanas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 747 psl.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]