Vyresnioji Eda

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Karališkoji knyga

Vyresnioji Eda (taip pat Poetinė Eda, Edos giesmės) – XIII amžiuje sukurtas Islandijos rankraštis su seniausiomis skandinavų giesmėmis apie dievus ir didvyrius. Vienas žymiausių skandinavų poetinės kultūros šedevrų įvardijamas keliais pavadinimais, norint atskirti jį nuo kitos islandiškos knygos, taip pat vadinamos „Eda“ (ją parašė poetas ir istorikas Snoris Sturlusonas (1178–1241); jos pavadinimas – „Prozinė“ arba „Jaunesnioji Eda“).

Karališkoji knyga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis rankraštis, vadinamas Karališkąja knyga (Codex Regius), užrašytas apie 1270 m. Jame įdėta 11 giesmių apie dievus ir 20 giesmių apie herojus. Tačiau nėra žinomas tikras užrašytų giesmių skaičius, nes rankraščio viduryje trūksta lapų, todėl dabartiniuose leidimuose kartais būna įtraukiama ir daugiau giesmių, išlikusių kituose rankraščiuose. Kai kurios giesmės tikrai yra gerokai senesnės, kurios, manoma, galėjo būti sukurtos Norvegijoje, Islandijoje, viena kita galbūt Grenlandijoje.

Giesmės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

„Edos“ giesmės – mitologinės ir herojinės. Mitologinėse karaliauja dievai, milžinai jotunai, tursai, arba troliai, nykštukai dvergai, elfai, milžiniškas vilkas Fenris, visą pasaulį juosianti gyvatė Jormunganda, šuo Garmas, mergelės valkirijos, voverė Ratatoskas, gaidžiai Gulinkambis ir Fjalaras, vanagas Habrokas, paršas Sehrymnis, drakonas Nydhogas ir kiti. Herojinėse giesmėse pasakojama apie senovės didvyrius – Atlį (Atilą), Jormunreką (Ermanariką) ir kitus.

Žmonės mitologinėse „Poetinės Edos“ giesmėse vaidina menką vaidmenį. Minimi pirmieji žmonės Askas ir Embla, dievų sukurti iš medžio gabalų, jų palikuonys Lyva ir Lyftrasis. Tarp antgamtinių būtybių ir žmonių tarpinę padėtį užima kalvis Volundas dar vadinamas „elfų princu“, nors jis vargu ar buvo elfas. Volundas moka skraidyti ir pabėgti nuo priešų.

Moterys „Poetinėje Edoje“ vadinamos raktų nešiotojomis, aukso asėmis. Viena tokių – Briunhilda, kuriai po mirties trolė taria: „Buvai tu, Briunhilda, Budlio dukra, laimei blogiausiai užgimus pasauly – Gjūkio vaikus tu pražudei ir prapuldei visą jų laimę“. Ši giesmė – viena labiau įkvepiančių: Briunhilda, pasakodama trolei apie savo gyvenimą ir šlovindama savo meilę Sigurdui, giesmės pabaigoje prisiekia niekada nebūsianti atskirta nuo mylimojo.

Giesmėse naudojama daugybė metaforų, vadinamų keningais: šakelių naikintoja vietoje „ugnis“, skruostų giria („barzda“), bangų kiaulė („laivas, valtis“), skydų liūdesys („kardas“), trolių virkdytojas („dievas Toras“), trolės žirgas („vilkas“) ir kt. Tokios metaforos dažnos skaldų poezijoje.

Lietuviškas leidimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2009 m. „Poetinė Eda“ išleista lietuviškai. 400 puslapių apimties kūrinys suskirstytas į „Giesmes apie dievus“ (11), „Giesmes apie didvyrius“ (19) ir „Pridėtines giesmes“ (5).[1]

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka