Pereiti prie turinio

Vyšnij Voločiokas

Koordinatės: 57°35′0″ š. pl. 34°34′0″ r. ilg. / 57.58333°š. pl. 34.56667°r. ilg. / 57.58333; 34.56667 (Vyšnij Voločiokas)
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Vyšnij Voločiokas
Вышний Волочёк
            
Miesto gatvė
Vyšnij Voločiokas
Vyšnij Voločiokas
57°35′0″ š. pl. 34°34′0″ r. ilg. / 57.58333°š. pl. 34.56667°r. ilg. / 57.58333; 34.56667 (Vyšnij Voločiokas)
Laiko juosta: (UTC+4)
Valstybė Rusijos vėliava Rusija
Sritis Tverės sritis Tverės sritis
Rajonas Vyšnij Voločioko rajonas
Gyventojų (2017) 47 732
Plotas 54 km²
Tankumas (2017) 884 žm./km²
Altitudė 160 m
Vikiteka Vyšnij Voločiokas
Kirčiavimas Výšnij Voločiòkas[1]

Vyšnij Voločiokas (rus. Вышний Волочёк) – miestas Rusijoje, Tverės srityje, Valdajaus aukštumoje, 119 km į šiaurės vakarus nuo Tverės, prie Vyšnij Voločioko vandens sistemos ir Cnos upės (Vyšnij Voločioko tvenkinio). Rajono centras. Praeina geležinkelis ir plentas Maskva–Sankt Peterburgas, atšaka į Bežecką. Lengvoji (medvilnės, trikotažo, siuvimo, veltinių), maisto (duonos, mėsos), stiklo pramonė. Veiki krašto muziejus, teatras,[2] yra 1810 m. pastatyta cerkvė, Kazanės ikonos Dievo Motinos moterų vienuolynas (1881 m.), XIX a. pr. geležinkelio stotis, XVIII–XX a. pr. gyvenamieji ir administraciniai pastatai.

Nuo XII a. minima laivų pervalka tarp Volgos ir Baltijos jūros baseinų upių. Vyšnij Voločioko gyvenvietė minima nuo 1471 m. Tai buvo svarbi karališkoji gyvenvietė. 17031722 m. Vyšnij Voločioke iškastas Tvercos kanalas – pirmasis Rusijoje. Vėliau išplėtota Vyšnij Voločioko vandens sistema, gyvenvietė tapo svarbiu prekybiniu tašku. 1770 m. tapo miestu.[3] XIX a. vid. miestą pasiekė geležinkelis. 1935 m. bolševikai sunaikino XVIII a. Kazanės soborą.

  1. http://pasaulio-vardai.vlkk.lt/vietovardis/vysnij_volociokas
  2. Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1983. // psl. 102
  3. Vyšnij VoločiokasLietuviškoji tarybinė enciklopedija, XII t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1984. T.XII: Vaislapėlis-Žvorūnė, 314 psl.